Vitalis Nakrošis. Strateginė Šimonytės Vyriausybės darbotvarkė: viešojo valdymo pajėgumų stiprinimas
Premjerės Ingridos Šimonytės Vyriausybė ėmėsi naujos viešojo valdymo reformos. 2022 m. kovo 15 d. Vidaus reikalų ministerijos ir Vyriausybės kanceliarijos komanda pristatė Viešojo sektoriaus įstaigų tinklo ir valstybės tarnybos tobulinimo koncepciją.
Pagal šį dokumentą siekiama sukurti lankstesnę ir labiau į rezultatą orientuotą valstybės tarnybą, joje suburti atskirą vadovų korpusą ir stiprinti jo kompetencijas, pertvarkyti biudžetinių įstaigų valdymą pagal naują valdysenos modelį, įsteigti naują Viešojo valdymo agentūrą, atsisakant Valstybės tarnybos departamento, t. t.
Džiugu, kad šiuo metu patiriamos daugialypės krizės metu politinės atsakingų institucijų komandos randa laiko strateginiams viešojo valdymo darbotvarkės klausimams. Bet svarbiausia – nebijoma reikšmingai investuoti į viešojo valdymo pajėgumus, nepaisant to, kad mūsų šalies politikai kartais valstybės tarnybą suvokia kaip biurokratiją, kurią reikia naikinti kaip piktžoles.
2020 m. pradžioje prasidėjusi COVID-19 pandemija buvo pirmasis rimtas įspėjimas, kad Lietuvos viešojo sektoriaus gebėjimai yra nepakankami. Dėl išankstinio pasiruošimo trūkumo ir atsparumo stokos viešajame valdyme patyrėme šoką, atvėrusį nemažas žaizdas mūsų institucinėje sąrangoje ir vadovų korpuse. Nepaisant nemažo Sveikatos apsaugos ministerijai pavaldžių įstaigų skaičiaus, šiame tinkle kovai su nematomu priešu trūko ir reikalingų pajėgumų, ir aktyvios lyderystės. Keisčiausio elgesio pavyzdžiu galime laikyti buvusio Nacionalinės visuomenės sveikatos centro vadovo sprendimą prasidėjus krizei sau prisiskirti gana kuklų vidinės komunikacijos vaidmenį. Nenuostabu, kad esant tokioms aplinkybėms tapo būtina į pagalbą kviestis Lietuvos kariuomenės ir kitų institucijų atstovus.
Nors pradžioje buvo tikimasi išgyventi šį „kovidinį“ laikotarpį ir greitai sugrįžti į senus gerus laikus, 2021-2022 m. atnešė daug naujų reikšmingų įvykių: Baltarusijos sukeltą nelegalių migrantų krizę, Kinijos eskaluotus santykius su Lietuva, augančias energetinių išteklių kainas, o galiausiai ir Rusijos pradėtą karą Ukrainoje. Deja, bet artimiausiu laikotarpiu gyvensime didelio nepastovumo ir nemažų trikdžių sąlygomis, kurioms esant būtinas paslankesnis valdymas ir iniciatyvūs vadovai.
Šias aktualijas neblogai atliepia nauja viešojo valdymo koncepcija. Pavyzdžiui, tikslingai siekiama panaikinti didžiausio leistino pareigybių skaičiaus limitus, centralizuotą specialistų atranką valstybės tarnyboje ir kitas hierarchinio modelio liekanas, kad valstybės institucijos ir jų vadovai turėtų daugiau galimybių greitai reaguoti į besikeičiančius poreikius. Geras dabartinių sunkumų pavyzdys yra Migracijos departamentą prie Vidaus reikalų ministerijos pribloškęs didelis nelegalių migrantų ir Ukrainos karo pabėgėlių srautas, kuriam valdyti lanksčiai pasitelkiami kitų institucijų tarnautojai ir savanoriai. Taip pat viešojo valdymo reformos metu drąsiai ketinama didinti valstybės institucijų ir įstaigų vadovų darbo užmokestį, taip kuriant patrauklesnes sąlygas į darbą krizės sąlygomis ar net kovą priešakinėse linijose pritraukti daugiau „šviežio kraujo“.
Nepaisant Rusijos grėsmės ir Lietuvos aukščiausios valdžios institucijų sutarimo dėl jos ekspansijos sulaikymo, vidaus politikos klausimai išlieka vidinių politinių kovų objektu. Todėl toliau vyksta mažesni susidūrimai ir didesni mūšiai tarp valdančiosios daugumos ir opozicijos, tarp įvairių Seimo frakcijų, tarp Vyriausybės ir Prezidentūros dėl įvairių reformų klausimų. Kol Vyriausybė planuoja pavienes reformas ir rengia jų paketus, opozicija mobilizuoja pasipriešinimą. Pavyzdžiui, socialdemokratų frakcija Seime telkia palaikymą rezoliucijai, kuria Vyriausybė raginama atsitraukti nuo pateiktų sveikatos priežiūros tinklo reformos įstatymų projektų, tariamai siekiant „išvengti neigiamų ilgalaikių socialinių pasekmių ir užtikrinti sveikatos paslaugų tinklo stabilumą“.
Tokie politiniai išpuoliai kartais būna sėkmingi. Pavyzdžiui, Andriaus Kubiliaus Vyriausybės bandymas priimti naują Valstybės tarnybos įstatymo redakciją patyrė pralaimėjimą po to, kai 2010 m. vieno „suvažiavimo“ Seime metu buvo nepritarta tokiems valstybės tarnybos pertvarkymams, kurie tariamai destabilizuotų valstybės tarnautojų korpusą. Todėl Lietuvos valstybės tarnyboje vis dar pasitaiko gana stabilių, bet stagnuojančių valdymo grandžių, nepasiruošusių paslankiai dirbti krizių sąlygomis.
Kadangi naujajai viešojo valdymo reformai irgi reikalingos reikšmingos įstatymų pataisos Seime, Vyriausybės laukia svarbūs mūšiai šiame reformų flange. Norint juos laimėti, reikės lietuviškųjų arestovičių, reznikovų ir zelenskių. Reiks pozityvios komunikacijos apie tikėtiną reformų sėkmę ir jų laukiamą naudą, kuri įkvėptų aktyviai veikti įvairių suinteresuotųjų grupių atstovus.
Tvirtų raudonų linijų, kurių nevalia peržengti ieškant kompromisų derybų proceso metu. Ir galiausiai begalinio atsidavimo valstybės gebėjimų stiprinimui, nes tai jau nebėra tik mūsų viešųjų paslaugų kokybės, ūkio konkurencingumo ir gyvenimo gerovės klausimas. Didelės Rusijos karinės grėsmės ir karo Ukrainoje akivaizdoje valstybės gebėjimai – ne tik krašto saugumo ir gynybos pajėgumai, bet ir greito reagavimo krizių ar ekstremaliųjų situacijų valdymo gebėjimai – yra ir mūsų gyvybių išsaugojimo ar galimai net Lietuvos valstybingumo užtikrinimo reikalas.
Komentaras parengtas pagal Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą GEVINSA projektą (sutarties Nr. S-GEV-21-3)
Perspausdinta iš delfi.lt
Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.
