VU TSPMI SMD Veiksmo savaitė: Siūloma nežaisti pagal Kremliaus peršamas taisykles

Lietuvos žmonės yra pakankamai atsparūs informacinės kovos ir skleidžiamos dezinformacijos situacijoje. Viešosios erdvės nederėtų užleisti temoms, daugiausia susijusios su rytiniu kaimynu. Ji turėtų padėti spręsti mūsų šalies bendrabūvio, politinius klausimus. Apie tai buvo kalbama per diskusiją, kokia yra viešoji erdvė – saugumo ar perdėto pojūčio išvada.

Vilniaus Universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute (VU TSPMI) buvo aptariama, ar kalbos apie vis kylančias grėsmes parodo mūsų visuomenės suinteresuotumą, pastabumą šioms problemoms, ar tai lietuvių jaučiamo nesaugumo išdava, o gal tai nėra mūsų visuomenės problema.

VU TSPMI mokslų daktaro, dėstytojo Nerijaus Maliukevičiaus teigimu, nesaugumas viešojo erdvėje gali būti dėl informacinio šiukšlyno, informacinio triukšmo. Yra mažai diskusijų, tarkime, dėl istorinių temų, bet daug – ad hominem formatu daromo triukšmo.

Kaip teigė A. Anušauskas, su laiku viskas keičiasi: geopolitinė aplinka, grėsmės, pavojai, visuomenės reakcijos į tai.

Pasak politologo, skeptiškai žiūrint į procesą, galima svarstyti, gal mes grįžtame į globalius viduramžius. „Prie atskirų temų būna masių subėgimas, sutaršymas. Tada – kita tema, prie kurios vėl sulekia masės. Tai toks įdomus technologinis ir psichologinis procesas“, – teigė jis.

Kai veikiama ne diskusijos formatu

N. Maliukevičiaus nuomone, saugumo tema per daug supaprastinama, kai įžvelgiama vien Kremliaus agresyvios strategijos. Jis teigė, kad rizikos dėl kaimyninės informacinės politikos nėra susijusios vien su propagandos sklaida, įtikinėjimo strategija, noru pakeisti mūsų nuomonę.

„Reikia suprasti, kad viena svarbiausių Rusijos strategijos sudedamųjų dalių yra priversti oponentą žaisti pagal Kremliaus žaidimo taisykles“, – tvirtino jis.

Politologo požiūriu, kai veikiama ne diskusijos formatu, o informacinio karo sąlygomis, yra rizika viešąją erdvę užleisti temoms, susijusioms vien su kaimynine šalimi. Atvejį, kai prekybos centras per „kalafiorų kampaniją“ net įžvelgė „Rusijos ranką“, N. Maliukevičius vadino klasikiniu, kai matomas informacinis užteršimas. LŽ primena, kad 2016 metų pavasarį viešojoje erdvėje kilo didelis skandalas, kai buvo paskleista, kad žiedinis kopūstas viename prekybos centrų kainavo net tris su puse euro.

Politologo nuomone, viešoji erdvė pirmiausia turėtų padėti spręsti mūsų šalies bendrabūvio, politinius klausimus.

Mūsų atsparumui – geras vertinimas

Svarstydamas apie mūsų atsparumą Rusijos grėsmei, politologas sakė, kad vertintų jį geru pažymiu. „Tai mūsų laimė ir prakeiksmas. Rusijos grėsmes mes jaučiame vidumi. Tuo pačiu jų strategų galime būti įtraukti į informacinį karą“, – atkreipė dėmesį N. Maliukevičius.

Politologas siūlė įsivaizduoti, ką darytume, jei nebūtų Kremliaus grėsmės, priešiškos propagandos, agresyvių veiksmų, tarkime, patrauktume tai į šalį. „Tikriausiai mes suvoktume, kad pradėtume svarstyti šiek tiek kitaip. Visko neapibendrintume kaip priešiškos propagandos. Tačiau pradėtume operuoti savo egzistuojančiomis teisinėmis sąvokomis, normomis: smurto propaganda uždrausta, dezinformacija nepriimtina, karo propaganda draudžiama mūsų Konstitucijos“, – aiškino jis. Ir pažymėjo, kad tada neitume pagal tam tikrą Kremliaus užduotą schemą.

N. Maliukevičiaus teigimu, gyvendami šalia tokio kaimyno, niekada neturėsime. informacinio komforto Tačiau derėtų išmokti priimti tam tikrus sprendimus ar strategijas, kurios neperžengtų mūsų demokratijos supratimo, diskusijų kultūros ir taip toliau, kad nepatektume į tą užduotą svetimą schemą.

Pasiryžimas ginti šalį ir pasitikėjimas institucijomis nekoreliuoja

Istorikas Seimo narys Arvydas Anušauskas kalbėjo apie neseniai mokslininkų atliktą tyrimą, kurio kai kuriuos rezultatus paminėjo. Vienas iš jų politikui krito į akis. Pasirodo, kad visuomenės atsparumas, pavyzdžiui, pasiryžimas ginti Lietuvą, labai menkai priklauso nuo pasitikėjimo institucijomis. Bet kokiu atveju žmonės, kad ir kaip vertintų prezidentę, Seimą, jie būtų pasiryžę ginti dabartinę savo valstybę, – sakė jis. – Kalbant apie atsparumą, kaip apie tam tikrą visuomenės bruožą, įžvelgiu jame didelį potencialą.“

A. Anušauskas dar atkreipė dėmesį į situaciją dėl informacinės kovos, skleidžiamos dezinformacijos. Beveik pusė Lietuvos gyventojų, kurie pastoviai, kasdien žiūri Rusijos televizijos kanalus, tos informacijos nepriima. „Jie žiūri, bet jų įsitikimų tai nekeičia, – sakė politikas. – Tai taip pat svarbus dalykas, kuris parodo tam tikrą atsparumą. Tie žmonės, kiek sugeba, turi galimybę palyginti, analizuoti, įvertinti. Ir atmesti tai, kas priešinga jų įsitikinimams, susijusiems su savo valstybe.“

Patarimas: patiems uždavinėti klausimus

„Suprantu, kad iš anos pusės investuojant į informacines priemones, skirtas pasauliui, Baltijos valstybėms, tikimasi kažkokio rezultato. Greičiausiai tos viltys stipriai perdėtos. Kaip ir finansavimas. Mano įsitikinimu, tokių rezultatų, kokių tikimasi, nebūna ir nebus“, – pažymėjo A. Anušauskas. Vis dėlto tai jiems patiems sukuria iliuziją patiems, kad tai, ką jie daro, kai siunčia savo propagandos dozes, turi poveikį. Jie to tikisi.“

A. Anušauskas kalbėjo ir apie tai, kieno viešoje erdvėje mes veikiame. Tarkime, mums primetamas klausimą, mes aktyviai dalyvaujame, mėginame į jį atsakyti. Tačiau patys retai iškeliame kokį nors klausimą, kuris būtų nepatogus, tarkime, tai pačiai Rusijai. O juk galima būtų priminti ne vieną šios šalies problemą, pavyzdžiui, apie visuomeninių organizacijų, nepriklausomų nuo valdžios, situaciją, religinių bendruomenių padėtį ir taip toliau.

Kaip teigė A. Anušauskas, su laiku viskas keičiasi: geopolitinė aplinka, grėsmės, pavojai, visuomenės reakcijos į tai. Todėl jis mano, kad jei keisis Rusija, keisis ir mūsų požiūris į šios šalies įtakas bei potencialias grėsmes.

Perspausdinta iš lzinios.lt