Vytautas Kuokštis. Kaip suprasti Indijos poziciją dėl Rusijos karo prieš Ukrainą?
Daugelį Lietuvoje ir apskritai Vakaruose nuvylė Indijos pozicija Rusijos karo prieš Ukrainą klausimu. Nors Indija tiesiogiai nepalaikė Rusijos, ji laikėsi iš esmės neutraliai: karo nepasmerkė, o balsuojant Jungtinėse Tautose susilaikė. Indijoje dažnai vengiama karą vadinti karu – kalbama apie konfliktą ar krizę Ukrainoje.
Be to, priešingai nei Vakaruose, Indija pasisako už kuo greitesnį karo veiksmų sustabdymą, paliaubas ir politinį sprendimą, iš esmės darant prielaidą, kad tai reikštų reikšmingus teritorinius ir galbūt kitokius praradimus Ukrainai. Indija nepalaiko sankcijų Rusijai, perka iš jos daug naftos. Indijoje lankosi Rusijos lyderiai – pavyzdžiui, šiais metais vykusioje aukšto lygio „Raisina Dialogue“ konferencijoje Delyje viena sesija buvo skirta pokalbiui su Rusijos užsienio reikalų ministru Lavrovu.
Kaip suprasti tokią poziciją? Ir ar galime ką nors padaryti, siekdami ją pakeisti?
Pradėkime nuo paprasčiausių pragmatinių sumetimų. Indijos kariuomenė stipriai priklauso nuo Rusijos ginklų tiekimo. Nors pastaraisiais metais ši priklausomybė mažėjo, ji vis dar sudaro labai reikšmingą dalį – 2017 m. Rusijoje pagaminti ginklai sudarė 62 procentus, o 2022 metais – 45 procentus Indijos arsenalo. Indijoje suprantama, kad ši priklausomybė daro šalį pažeidžiamą, ir mąstoma apie galimybes diversifikuoti tiek perkant iš kitų valstybių, tiek ir vystant vietinę gamybą. Tačiau kartu suvokiama, kad tai užims daug laiko.
Antra priežastis yra ta, kad Sovietų Sąjunga, o vėliau Rusija tradiciškai laikoma Indijos artima partnere. (Tiesa, kaip pripažįsta kai kurie Indijos analitikai, čia slypi tam tikras nenuoseklumas, kadangi Ukraina buvo svarbi Sovietų Sąjungos dalis). Ir atvirkščiai, į JAV būdavo žvelgiama priešiškai, kadangi JAV paprastai palaikydavo Indijos priešininką Pakistaną. Nors pastaraisiais metais stebimas ryškus santykių tarp Indijos ir JAV šiltėjimas, vis dar išlieka nemažai skepsio ir nepasitikėjimo JAV ir apskritai Vakarais.
Indijos užsienio reikalų politikoje vyrauja konsensusas dėl šalies neutralumo statuso. Indija visada siekė nepriklausyti aljansams – jau pats šis žodis yra tabu šalies politiniame diskurse. Vienas iš premjero Modi pasiekimų – tai kalbėti ne tiek apie aljansus kiek apie partnerystes. Būtent taip yra referuojama į stiprėjantį strateginį neformalų forumą „Ketvertas“ (angl. QUAD), kuris jungia Indiją, Japoniją, JAV ir Australiją. Čia reikėtų paminėti ir Indijos nerimą dėl Kinijos ir Rusijos suartėjimo, ypač turint omenyje įtampą tarp Kinijos ir Indijos, ypač paaštrėjusią po smurtinių susidūrimų Ladako regione 2020 m., per kuriuos žuvo abiejų valstybių karių.
Dar viena priežastis, susijusi su tiek akademiniame, tiek politinės praktikos rate paplitusiu mąstymu, kuris pabrėžia didžiųjų galių vaidmenį ir kreipia mažai dėmesio į mažesnių valstybių interesus. Kai kalbama apie Rusijos ir Ukrainos karą, beveik visada diskusija prasideda ne nuo pačios Ukrainos interesų ar visuomenės nuomonės, o nuo pastabų apie Vakarų (arba JAV) ir Rusijos konfrontaciją. Karas (ar „konfliktas“) traktuojamas beveik išimtinai kaip karas per trečiąsias šalis („proxy war“). Be to, daugelis Indijos komentatorių nors ir sutinka, kad Rusija pažeidžia tarptautinę teisę (o dauguma taip pat pripažįsta, kad Rusija padarė didelę strateginę klaidą), vis dėlto dauguma akcentuoja, kad Vakarai taip pat turi prisiimti dalį kaltės. Labai populiari nuomonė, kad NATO (ar net ES) plėtra kėlė grėsmę Rusijai, ją išprovokavo, pažeidė galių balansą.
Kadangi diskusijų išeities taškas Indijoje yra būtent numanoma Vakarų pasaulio strategija, taip pat pabrėžiama Vakarų veidmainystė, dvejopi standartai bei tai, kad anksčiau dažnai nebuvo kreipiamas dėmesys į kitas svarbias pasaulio problemas ir karus, kurie vykdavo toliau nuo Vakarų (arba buvo jų pačių pradėti). Ukrainos „krizė“ dažnai yra suvokiama kaip problema, kurią turėtų išspręsti Europa (ar „Vakarai“ kartu su Rusija). Indijoje apie karą mąstoma kaip apie esantį ypač toli ir kartu nukreipiantį dėmesį nuo kitų svarbių problemų, tokių kaip kova su pasauliniu skurdu ir globaliniu atšilimu.
Susidaro įspūdis, kad Indija nori išbraukti iš tarptautinės politinės darbotvarkės karo klausimą pasaulinėse platformose, tokiose kaip G20, kuriai šiais metais ji pirmininkauja (Indija nusprendė nepakviesti Ukrainos į G20 aukščiausiojo lygio susitikimą Naujajame Delyje). Indijos manymu, tai galėtų leisti pasiekti pažangą kitose svarbiose srityse. Be to, dažnai akcentuojamas neigiamas karo poveikis pasaulio ekonomikai ir ypač besivystančioms šalims dėl išaugusių maisto ir energijos kainų, padidėjusio nestabilumo.
Pristačius Indijos poziciją, kyla ir kitas klausimas: ką mes galime padaryti, siekdami ją (bent šiek tiek) paveikti? Manau, kad naudingi galėtų būtų tokie žingsniai.
Pirma, daugiau kalbėjimo ir žinių Indijoje skleidimo, atspindinčio mūsų regiono ir Ukrainos poziciją. Naudingi būtų stiprėjantys politiniai, diplomatiniai, ekonominiai, moksliniai ryšiai tarp mūsų regiono ir Indijos (Lietuvoje tik šiais metais pradėjo veikti Indijos ambasada). Indijoje ne kartą teko susidurti su situacija, kai pašnekovai nežino svarbių mūsų regiono ypatumų. Beje, čia mes galime turėti tam tikrą pranašumą prieš „senąsias“ Vakarų valstybes dėl jų kolonijinės patirties šleifo. Pastaba apie žinių trūkumą galioja ir kalbant apie mūsų pačių menką išmanymą apie Indijoje bei kitose „pasaulinių pietų“ šalyse vykstančius procesus. Lietuvoje yra labai nedaug specialistų, kurie sektų, suprastų ir analizuotų Indijos, kuri šiais metais tapo skaitlingiausia pasaulio šalimi, politinę, ekonominę ir geopolitinę situaciją.
Antras – konstruoti diskusiją apie karą, pradedant analizę būtent nuo Ukrainos interesų. Pabrėžti, kad tai nėra Vakarų „surežisuotas“ „konfliktas“, bet akcentuoti Ukrainos visuomenės suverenumą, ukrainiečių nepriklausomybės ir saugumo siekį. Turint omenyje Indijos kolonijinę praeitį, kalbėti apie tai, kad Rusijos politika atspindi agresyvaus (neo)kolonializmo ir (neo)imperializmo tendencijas, siekiančias pavergti kitas tautas, atimti iš jų laisvo apsisprendimo teisę.
Kalbant apie kitas mūsų regiono valstybes, akcentuoti, kad mūsų visuomenėse buvo aiškus sutarimas dėl noro prisijungti prie ES ir NATO ir kad šių organizacijų plėtra nebuvo JAV ar Vakarų apskritai siekio „provokuoti“ Rusiją planas, o kaip tik leido stiprinti stabilumą, demokratiją ir ekonominį augimą.
Trečias aspektas, susijęs su platesniu ir didesnio originalumo reikalaujančiu mąstymu apie tai, kaip mes galėtume prisidėti ir prie sprendimo kitų problemų, kurios rūpi pasaulio „Pietums“ (angl. Global South“). Daugelyje šių valstybių įsivyravęs įsitikinimas, kad „Šiaurei“ ne itin ar nepakankamai rūpi iššūkiai, susiję su klimato kaita, pasauliniu skurdu, bendra kova su pandemijomis, skolų problemos. Mums reikia daugiau mąstyti ir dirbti ties savo pozicija ir darbais, kurie prisidėtų prie šių problemų sprendimo. Kuo daugiau galėsime nuveikti šioje srityje, tuo didesnė tikimybė, kad Indija bei kitos valstybės geriau supras (ar norės suprasti) mūsų poziciją geopolitinėje plotmėje.
Perspausdinta iš lrt.lt
Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.
