Dovilė Jakniūnaitė. Raganos, smėlis Lukiškių aikštėje ir kiti pavojingi dalykai

Nueini į feisbuką ir pamatai, kad žlunga moterų sportas. Pasižiūri olimpinių žaidynių atidarymą ir supranti, kad ir visa Vakarų civilizacija arti žlugimo ribos. Paskui prisimeni migrantus, sunaikinsiančius tautinį tapatumą, gėjus, griaunančius šeimas, ir išlepusį jaunimą, apimtą narkotikų epidemijos.

Jei bent viename iš pavyzdžių atpažinote save, tikėtina, jus ištiko moralinė panika. Tai ne medicininis, o sociologo Stanley Coheno, tyrinėjusio jaunimo subkultūras, sugalvotas terminas. Šia sąvoka apibūdinama audringa kolektyvinė reakcija į tam tikrą situaciją, įvykį ar reiškinį, po kurio atrodo, kad kokia nors grupė žmonių ar koks nors naujas dalykas yra toks grėsmingas, kad tuoj sugriaus pasaulį ar suardys jo esmingą dalį. Galbūt iš kelio bus išvesti vaikai, galbūt sunyks senoji geroji Europos civilizacija, o galbūt sulauksim laikų, kai vyrų negalėsime atskirti nuo moterų.

Moralinės panikos nėra itin naujas dalykas. Turbūt viena įspūdingesnių moralinių panikų buvo apėmusi vėlyvųjų viduramžių ir ankstyvojo modernizmo Europą dėl raganų. Raganomis galėjo būti tik moterys, dažniausiai vyresnio amžiaus, išmanančios mediciną, taigi per daug žinančios, o gal jos buvo per daug išsiskiriančios dėl savo drąsos, neįprasto elgesio, išvaizdos ar skurdo. Raganų medžioklė buvo institucionalizuota, Katalikų bažnyčios kodifikuota praktika su taisyklėmis, ritualais ir gausybe manipuliacijų.

Gal darbe visai ir sekėsi, bet staiga gavai vadovę moterį, ir pasaulis vėl apsivertė.

Visgi moralinės panikos, pastebimos šiuo metu, yra modernybės produktas, nes joms plisti reikia daugiau mažiau laisvos komunikacijos, valstybės institucijų, kurios reaguoja į visuomenės aistras ir spaudimą, aktyvių ir iniciatyvių žmonių, kurie nori ir gali skleisti savąją žinią, bei reikšmingos visuomenės dalies įsitikinimo, kad esama socialinė tvarka turi būti išlaikyta.

Štai 20 amžiaus pradžioje JAV buvo ištikusi „Raudonoji baimė“, vėliau pasikartojusi Šaltojo karo pradžioje, kai bet kas įtartas esant socialistas, komunistas ar anarchistas turėjo būti išryškintas ir padarytas nekenksmingas. Išgyventa ir panika dėl ŽIV/AIDS kaip „gėjų ligos“, kompiuterinių žaidimų, nešančių „prievartos kultūrą“, nuolat atsikartojančio karo su narkotikais ir islamiškojo terorizmo grėsmės. Iš keistesnių ir lokalesnių panikų išsiskyrė baimė dėl komiksų knygų šeštajame dešimtmetyje (įtarta „jaunimo gadinimu“), slaptų šėtoniškų apeigų devintajame dešimtmetyje (įtarti „vaikų vogimu“), net vienas stalo žaidimas („Dungeons & Dragons“) yra sukėlęs rimtų įtarimų dėl savo „ardomojo“ poveikio vėlgi vaikams, o Lietuvoje, pavyzdžiui, smėlis Lukiškių aikštėje, sulaukęs net savo įstatymo.

Moralinės panikos nėra itin naujas dalykas. Turbūt viena įspūdingesnių moralinių panikų buvo apėmusi vėlyvųjų viduramžių ir ankstyvojo modernizmo Europą dėl raganų.

Kaip parodė ir Alžyro boksininkės Imane Khelif istorija, šiuo metu neabejotinai lyties, seksualumo ir lytiškumo temos sukelia daug nerimo ir panikos. Periodiškai susiformuoja panikos bangos dėl atšaukimo (angl. cancel) kultūros įsigalėjimo, imigrantų „antplūdžio“ ar dirbtinio intelekto, sunaikinsiančio žmoniją.

Svarbu pripažinti, kad moralinė panika dažnai kyla dėl svarbių ar aktualių socialinių problemų, tačiau išsiskiria tuo, kad viešojoje erdvėje diskusijos dėl tų problemų turinio, priežasčių ir sprendimo būdų įgyja gan ekstremalią, destruktyvią gynybinę formą, visus paskandindamos aistrų, emocijų, iškraipytų faktų sūkuryje ir kartais privedančios prie absurdiško ar beprasmiško teisinio reguliavimo.

Moralinė panika turi savo susiformavimo mechanizmą ir principus.

Pirma, moralinei panikai reikia susirūpinimo arba tam tikros grupės elgesiu, arba tam tikro reiškinio egzistavimu. Jeigu panikos objektu tampa grupė žmonių, dažniausiai tai bus tie, kurie laikomi nukrypstančiais nuo įsivaizduojamos normos, pavyzdžiui, gėjai, kokios nors jaunimo subkultūros grupė, migruojantys žmonės, translyčiai ir panašiai. Dažniausiai ta žmonių grupė bus paraštėse, turės mažai galios, o pavojingi jie atrodys, nes mažai pažįstami ir dėl to lengvai demonizuojami.

Be žmonių, moralinės panikos objektu itin dažnai tampa naujos technologijos. Puikus pavyzdys čia galėtų būti dabar jau anekdotu tapusios baimės, kad televizija suardys saitus tarp žmonių ir sujauks visų protus.

Antroji moralinę paniką išskirianti savybė yra didžiulis atotrūkis tarp realios situacijos ar problemos ir jų pavojaus vaizdavimo, manipuliuojant, hiperbolizuojant ir dažnai iškraipant faktus. Tai turbūt esminis kriterijus nustatant moralinę paniką – kiek smarkiai klausimas yra perdedamas. Štai dabartiniais skaičiavimais translyčių pasaulyje galėtų būti apie 0,3–0,6 proc., interseksualių – 0,07 proc. Kuria prasme tiek žmonių gali kelti pavojų įprastai socialinei tvarkai? Arba kaip homoseksualių žmonių teisių pripažinimas trukdo heteroseksualios šeimos tvarumui? Kur tie emigrantai, kurie atima darbo vietas, ir kokias? Galima tęsti ir tęsti.

Dar moralinei panikai reikia terpės ir ją stumiančių subjektų. Žiniasklaida visada buvo puiki erdvė ir svarbi sąlyga sklisti panikos žinutėms, socialiniai tinklai veikia dar efektyviau, greičiau ir emocingiau. Jei tik norisi pasipiktinti, susirūpinti, išsilieti, šiais laikais socialiniai tinklai visada po ranka.

Bet norint suprasti moralinės panikos mechanizmą įdėmiausiai reikia žiūrėti į tuos, kurie ją skleidžia ir palaiko. Akademinėje literatūroje jie vadinami „moraliniais antrepreneriais“ – tai tie, kurie aktyviai dalyvauja žinios skleidime ir gauna iš to kokios nors naudos. Tai yra vien, pavyzdžiui, susirūpinusių tėčių ir mamų nepakanka kompiuteriniams žaidimams demonizuoti, reikia, kad prisidėtų „nuomonės lyderiai“, ekspertai ir, žinoma, politikai – galios pozicijos ir dominuojančioms grupėms priklausantys žmonės.

Arba kaip homoseksualių žmonių teisių pripažinimas trukdo heteroseksualios šeimos tvarumui? Kur tie emigrantai, kurie atima darbo vietas, ir kokias?

odėl šis moralinės panikos mechanizmas visuomenėje suveikia? Visų pirma dėl to, kad situacijos, dėl kurių jos kyla, yra susijusios su nusistovėjusia (ar įsivaizduojama) vertybine tvarka, su tuo „kaip viskas turi būti“. O moralinės panikos šaltinis graso tą tvarką suardyti, pradeda reprezentuoti „viską, kas yra blogai su mūsų pasauliu“, įžemina žmonių nerimą, kuris formuojasi dažniausiai dėl kitų priežasčių – nuovargio, ekonominių ar asmeninių iššūkių, kitur vykstančio karo ar blogų santykių su savo vaiku.

Šmaikštusis fantastikos rašytojas Douglasas Adamsas yra pastebėjęs, kad į technologijas paprastai reaguojame trejopai: jei jos egzistuoja mums gimstant, jos yra įprasta ir natūrali mūsų pasaulio dalis; tai, kas yra išrandama, kai mums 15–35 metai, yra nauja, patrauklu, revoliucinga, ir, tikėtina, šioje srityje galima padaryti karjerą. Tuo tarpu bet kas, kas išrasta, kai mums jau po 35 metų, yra prieš natūralią daiktų tvarką.

Tą patį galima pasakyti ne tik apie reakcijas į technologinius pokyčius – taip jau atsitinka daliai žmonių, kad besibaigiant jų ketvirtajam gyvenimo dešimtmečiui nebesinori pokyčių nei priimti, nei suprasti. Ima atrodyti, kad pasaulis, kuriame gyvenai, gal nebuvo idealus, bet ir ne toks blogas, bent jau aiškus. Šiaip ne taip išmokai susitaikyti su tam tikrų keturių raidžių deriniu (LGBT), net jį iššifruoti, bet pamatai, kad nebeužtenka, nes tos santrumpos vėl keičiasi, vėl reikia gilintis. Gal darbe visai ir sekėsi, bet staiga gavai vadovę moterį, ir pasaulis vėl apsivertė. Gal net priėmei lyties kaip socialinio konstrukto idėją, ir staiga tau apie nebinarinę logiką pradeda aiškinti. Sudėtinga.

Galėtų gyvenimas sustoti keitęsis. Bet taip nebus. Nuolat besikeičiančiame pasaulyje moralinės panikos epizodai yra ir bus neišvengiami. Tad klausimas nėra, ar bus dar viena moralinė panika, bet kada ir kokia, taip pat ar sugebėsime atpažinti socialinį mechanizmą, kuris jas sukuria, ir kokį savo santykį su jomis sugebėsime rasti.

Straipnis perpublikuotas iš Lrt.lt