Kasmet gruodžio 10 d. pasaulis mini Žmogaus teisių dieną, kai buvo priimta Visuotinė žmogaus teisių deklaracija. Ši diena primena mums apie žmoniją jungiančias visuotines vertybes – orumą, laisvę ir lygybę. Šiais metais dėmesį skiriame žmonėms, savo empatiją bei energiją aukojantiems kovoje su pasaulyje vis dar išsikerojusia neteisybe.
Todėl pakalbinome Arshpari Goel, trečio kurso VU TSPMI studentę, kurios unikali perspektyva, suformuota tiek Indijos, tiek Lietuvos kontekstų, leidžia pažinti kovas ir viltis tų, kurių balsai dažnai negirdimi. Jos istorija – tai atsparumo įrodymas ir raginimas imtis veiksmų, kad žmogaus teisės būtų ginamos visur.
Indija, kaip didžiausia demokratinė valstybė pasaulyje, susiduria su iššūkiais ir yra apdovanota stulbinančia įvairove. Nuo šimtų kalbų iki daugybės religijų ir kultūrų – indai išmoko gyventi kartu ir priimti kiekvieną. Tačiau, kaip ir kiekviena šalis, Indija susiduria su iššūkiais.
„Moterys vis dar laikomos mažuma, turinčia mažiau galių ir galimybių“, – tikina Arshpari, kurią ypač siutina pavojai, Indijoje tapę dažnos moters realybe.
Skirtinga patirtis čia ir Indijoje
Arshpari pripažįsta – vaikščioti vėlai vakare vienai Vilniuje nėra pati maloniausia patirtis. Tačia, anot jos, Lietuvoje moterų teisių apsauga ir jų saugumas užtikrinamas kur kas geriau, nei Indijoje.
„Manau, kad kiekviena Indijos moteris bent kartą gyvenime jautėsi nesaugi toje aplinkoje, kurioje buvo. Tačiau, turiu pripažinti, jog mano padėtis buvo tikrai privilegijuota – augau labai išsivystytoje vietovėje“, – atskleidžia mergina.
Kalbėdama apie moterų teises Indijoje, Arshpari teigia, jog labiausiai širdį jai veria moterų patiriamos prievartos mastai šalyje. Ji taip pat įvardija ir dažnai būtent iš moterų atimama galimybę įgyti išsilavinimą.
Dalydamasi savo gyvenimo siekiais ir aistromis studentė pažymi, kad yra dar vienas didelis skirtumas, kurį ji pajuto atvykusi į Europą – čia žodžio laisvė vertinama daug labiau nei jos gimtojoje šalyje.
„Indijoje yra daug politinių kalinių. Jei kas nors pasisako prieš vyriausybę, ypač būdamas žurnalistas ar dirbdamas žiniasklaidoje, yra tikimybė, kad jo karjera bus sustabdyta arba jis net gali būti suimtas“, – pasakoja Arshpari.
Vis dėlto ji pamini, kad vakariečiai paprastai įsivaizduoja Indiją pernelyg supaprastintai. Todėl mergina ne vieną kartą pasinaudojo savo, kaip užsienio studentės, padėtimi, siekdama supažindinti kuo daugiau žmonių su tikruoju Indijos paveikslu.
Viltys apie geresnį pasaulį
Po studijų Arshpari trokšta padėti žmonėms ir dirbti organizacijose, kovojančiose už žmogaus teises. Paklausta, kokios problemas ateityje norėtų spręsti, atsakymą ji suranda greitai.
„Labai norėčiau dirbti kuriant tam tikrą politiką, kuri priverstų pasaulio lyderius nesileisti į karštus konfliktus ir nenaudoti ginklų. Tai, kas vyksta dabar, yra visiška to priešingybė. Taip pat norėčiau prisidėti prie kovos už moterų teisių situacijos gerinimą pasaulyje, o ypač – ne Vakarų pasaulio šalyse“, – sako pašnekovė.
Pasaulyje, kupiname neteisybės, įkvepia išgirsti pozityvias pokyčių ir augimo istorijas. Vienu didžiausių įkvėpimo šaltiniu Arshpari įvardija iniciatyvą, kovojančią už Indijos mergaičių teises į išsilavinimą.
„Ji vadinasi „Gelbėk dukrą, ugdyk dukrą”. Ši iniciatyva buvo labai sėkminga, nes vyriausybė ėmėsi priemonių, kad visi, ypač mažiau išsilavinusi Indijos dalis, įgytų išsilavinimą. Svarbu tai, kad jie ėmė skleisti žinią, jog labai svarbu šviesti savo dukras, neištekinti jų per anksti ir nelaikyti uždarytų namuose. Jos nusipelno būti išsilavinusios tiek pat, kiek ir sūnūs“, – pasakoja Arshpari.
Žmogaus teisių diena – puikus metas prisiminti visus tuos, kurie iki šiol neturi privilegijos kalbėti savo vardu. Bendravimas su žmonėmis iš viso pasaulio suteikia mums puikią galimybę išgirsti apie neteisybę, primenančią mums apie privilegijas ir pareigas, kurias turime kitų atžvilgiu.