Institute baigėte politikos mokslų bakalauro bei lyginamosios politikos magistro programas. Kaip nusprendėte studijuoti VU TSPMI ir kokie buvo jūsų studijų metai institute? Papasakokite ryškiausius savo prisiminimus iš studijų laikų.

Kaip aš atsidūriau institute, man pačiai yra mistika. Mano laikais (kaip ir dabar tikriausiai) daugelis stojusiųjų į TSPMI norėjo būti ambasadoriais, siekė tarptautinės karjeros, o aš nebuvau toks žmogus, man to visiškai nereikėjo. Tad kaip aš čia atsiradau, man pačiai keista. Tačiau yra tokia įdomi istorija – kai atėjau į stojamąjį egzaminą (tais laikais dar buvo stojamieji), egzamine sutikau savo buvusią klasiokę. Mes nesimatėme daugybę metų, nes aš paskui lankiau kitą mokyklą, bet ji mane susitikusi nė kiek nenustebo, pasisveikino, tarsi lyg būtų tikra, jog aš ten būsiu. Aš jos paklausiau, kodėl čia taip, o ji atsakė, jog žinojo, kad čia mane sutiks, kad aš stosiu į TSPMI. Tuomet galvojau – čia dabar? Aš pati nežinau, kad stosiu, o kaip ji gali žinoti? Bet čia, matyt, ir yra tas paaiškinimas. Mano brendimo laikotarpis sutapo su Sąjūdžio metais ir mano įsitraukimas į visus Sąjūdžio įvykius buvo labai didelis. Aš šiaip turiu labai prastą atmintį, bet tuos laikus aš pamenu puikiai. Kai Sąjūdis prasidėjo, man buvo 12 metų, bet aš atsimenu, kas ir kada vyko, kokie žmonės ten dalyvavo, kas ir ką pasakė. Kartais, kai man ko nors prireikia iš Sąjūdžio laikų, aš tiesiog prisimenu viską iš vaikystės, tada pasitikrinu ir paaiškėja, kad viskas taip ir buvo, kaip aš atsimenu. Taigi, manau, kad Sąjūdis ir atvedė mane į tuos politikos mokslus.

Kalbant apie mokslus, kai mes pradėjome studijuoti, viskas buvo gerokai kitaip nei dabar. Mes studijavome Baltupiuose, buvome prisiglaudę Filosofijos fakultete, kur gavome nedideles patalpas. Reikėdavo keltis labai anksti, nes paskaitos prasidėdavo 7:15. Auditorijose vanduo varvėdavo pro stogą. Žodžiu, sąlygos buvo pakankamai ekstremalios. Šiais laikais studentai turi virtualią mokymosi aplinką, gauna nuskenuotus tekstus, o mūsų laikais ne tik kad interneto nebuvo, bet ir kopijavimo aparatų labai mažai buvo, turėdavome tik keletą kompendiumų su skaitiniais, kuriuos reikėdavo kažkaip visiems pasidalinti. Tie, kurie gyveno bendrabutyje, jiems buvo daug lengviau. O aš vilnietė, todėl man būdavo didžiausias iššūkis gauti literatūrą, kurią reikia perskaityti. Be to, tuo metu mes nemokėjome anglų kalbos, nes tuo metu anglų kalbos mokytojų buvo nedaug ir juos išgraibstydavo firmos, kurioms reikėdavo anglistų, kad padėtų bendrauti su užsieniu. Tai mūsų anglų kalbos mokytojai keisdavosi kas dvi savaites, o kurį laiką iš viso nebuvo jokių mokytojų. O čia tu gauni enciklopedinį tekstą apie tai, kas yra politikos mokslas, ir nieko nesupranti… Skaitai iš vieno galo, iš kito, skaitai žodynus susidėjęs ir vis tiek nieko nesupranti. Nekalbant apie tai, kad buvo dalis žmonių, kurie apskritai anglų kalbos nesimokė mokykloje. Ir jie ateina, o čia visa literatūra anglų kalba ir jie nemoka nė žodžio angliškai. Taigi sąlygos buvo tikrai ekstremalios, bet instituto vadovai taip ir norėjo – kad būtų iššūkis. Net ir studentams esu pasakojusi, kad mūsų pirmąją sesiją per 5 dienas vyko 4 egzaminai ir dėstytojai sakydavo – reikėjo mokytis semestro metu, o ne sesijos ir nėr čia ko! Jeigu mūsų sąlygomis studijuotų dabartiniai pirmakursiai, įdomu, kaip jie išgyventų…. Bet mes išgyvenom kažkokiu būdu.

Aktyviai domitės pilietinės visuomenės, politinio dalyvavimo, politinės elgsenos temomis, gilinatės į politinių partijų studijas. Kaip susidomėjote lyginamosios politikos ir politinės sociologijos temomis?

Sunku atsekti, tačiau ši sritis man visada buvo natūraliai įdomiausia. Kai aš atradau šią sritį, daugiau niekada iš jos ir nebeišėjau, supratau, kad tai yra mano aistra. Bet tikriausiai pirminiai dalykai atsirado iš kažkokių patirčių, kurios nustebina ir neduoda ramybės, kurias norisi išsiaiškinti. Viena iš tokių patirčių buvo jau nebe Sąjūdžio laikais, truputį vėliau. Tada man atrodė, kad viskas yra puiku, kad viskas eina į priekį, atgavome nepriklausomybę. Prisimenu, kad kalbėjome su tolimais giminėmis ir, nepakartosiu žodyno, tačiau riebiai buvo „varoma“ ant valdžios ir visos nepriklausomos Lietuvos ir tai mane baisiai šokiravo, tai buvo kažkas nesuvokiamo. Paskui tie nesuvokiami dalykai jie kažkaip kankina ir juos norisi išspręsti galvoje, todėl imiesi tokios tyrimo temos. Todėl mano disertacija ir buvo apie politinę paramą, o tiksliau jos trūkumą, ir politinį visuomenės susvetimėjimą su savo pačių ką tik sukurta valstybe.

Jau ilgą laiką dėstote „Politikos mokslų pagrindų“ kursą pirmakursiams, esate viena iš pirmųjų dėstytojų, su kuriais studentai susiduria institute. Kaip keičiasi studentai, kokias tendencijas galite pastebėti?

Viena vertus, bėgant laikui išlieka bendrumas. VU TSPMI studentai visada būna labai kūrybiški ir turintys daug patriotinio nusiteikimo. Labai gražus būna Kalėdinis vakaras, kada pamatai kitą studentų pusę, pamatai, kiek įvairiausių talentų žmonės turi. Tas bendras nusiteikimas yra toks pats, negalėčiau pasakyti, kad studentai gerėja ar blogėja, jie visada buvo geri, bent jau kiek aš atsimenu. Visgi, jaunimas bendrai labai keičiasi, yra išlaisvėjęs. Nors dėstytojams, ko gero, nuo to yra sunkiau. Anksčiau dėstytojų autoritetas būdavo savaiminis, viską, ką sakydavai, būdavo priimama savaime, o dabar turi studentams dėl savo sprendimų pasiaiškinti, kodėl vieną ar kitą dalyką darai. Pas mus ateina žmonės, žinantys ko nori, turėję lyderystės patirtį savo mokyklose, tad jie daug dalykų kvestionuoja. Kartais tai šiek tiek ir slegia, nes jeigu pedagogine prasme norisi padaryti kažką naujo, tai yra gana pavojinga, nes savaiminio autoriteto nėra ir tavo metodai pradedami kvestionuoti – kam, kas ir kaip. Tai kartais atgraso nuo bandymo kažką padaryti kitaip. Bet šiaip tai yra gerai. Man smagu, kad paskaitų metu studentai kelia ranką ir klausia, nereikia jų raginti, jie patys dalyvauja, kas rodo, jog studentai priima informaciją čia ir dabar. Labai svarbu, kad studentai yra drąsūs ir nebijo. Palyginimui, neseniai skaičiau paskaitą Krokuvos universitete (ten buvo kita specialybė, filologai, kurie kažkiek mokėsi lietuvių kalbos) ir aš pamačiau milžinišką skirtumą su mūsų studentais – jie nieko neklausia, nedalyvauja paskaitoje, sėdi susigūžę galiniuose suoluose. Man tai buvo šokas, nes aš pripratusi, kad pas mus yra labai daug interaktyvumo.

Tenka dirbti ne tik su studentais, bet kartu ir su mokslininkais. Esate Politinės elgsenos ir institucijų tyrimų katedros vedėja. Kaip atrodo katedros vedėjos darbas? Kokią veiklą vykdote katedroje ir kokius tyrimus vykdote šiuo metu?

Na, vedėja aš esu tokia labai šviežia, tapau ja visai neseniai. Kita vertus, mūsų komanda jau daug seniau yra susiformavusi – sakyčiau, kad jau prieš gerą dešimtmetį. Jeigu galvojant apie didelius komandinius projektus (man visada patiko daryti komandinius tyrimus, ne vienai krapštinėtis, bet įtraukti įvairius žmones), tai jau kokiais 2007 m. mes pradėjome didelį e-demokratijos projektą. Po to sekė Sąjūdžio, rinkiminiai projektai. Tai mes daug seniau įsivažiavome su ta komanda, kuri vėliau tapo katedra.

Jau yra atsiradusios kelios kryptys, kurias reikia tęsti, nes jau yra įdirbis ir įsipareigojimas platesniu mastu. Visų pirma yra nacionalinės rinkiminės studijos (vadinamosios National election studies, kurias turi kiekviena save gerbianti demokratinė šalis). Mes pirmą kartą tokią didelę studiją darėme 2012 m. Aišku, čia yra šioks toks iššūkis, nes dažniausiai kitose šalyse tos studijos yra tęstinės – vyksta po kiekvienų parlamento rinkimų. Kitos šalys jau turi dešimtmečių duomenis, todėl gali stebėti tendencijas, matyti, kas keičiasi. Tokie duomenys yra tam tikra nacionalinė vertybė. Kai mes pradėjome šį projektą, tai tapome savotiškai įpareigoti. Bet problema yra ta, kad pas mus nėra nuolatinio finansavimo tokiems dalykams, tad kiekvieną kartą turi iš naujo rašyti projektus ir nėra aišku, kaip ekspertai įvertins, kai jau kelis kartus vyksta tarsi toks kartotinis tyrimas – ar čia gerai, ar čia blogai. Bet mes, kad pradėjom arti tą vagą, norime ir toliau tęsti.

Kita vaga, kuri kiek netikėtai atsirado pas mus, yra sovietmečio studijos. Esame sukaupę didelį sakytinės istorijos archyvą apie sovietmetį ir Sąjūdžio laikus. O kai tu sukaupi tokius vertingus duomenis, suvoki, kad tai nėra tik tavo vertybė, bet ir Lietuvai vertybė. Tai tu tampi tarsi įpareigotas tuos duomenis išsaugoti, tvarkyti, naudoti ir leisti kitiems naudotis.

Tai yra tokios tęstinės vagos. Bet, žinoma, yra ir nauji įvairūs dalykai, kurie mus domina. Pavyzdžiui, demokratijai kylantys iššūkiai, tokie kaip populizmas ir panašiai. Taip pat nacionalinio saugumo kryptis, kurią mes analizuojame per pilietinio pasipriešinimo prizmę. Taigi, yra daug skirtingų sričių, bet viskas vienaip ar kitaip susiję su Lietuvos visuomenės pažinimu.

Aktyviai veikiate Vilniaus universiteto folkloro ansamblyje „Ratilio“. Jo vadovė Milda Ričkutė yra sakiusi, jog ansambliui padedate įvairiapusiškai – ne tik jame muzikuojate, bet ir ieškote naujų narių, išlaikote kolektyvo senbuvius, renkate tautinius kostiumus, nuolat imatės įvairių kolektyvą stiprinančių veiklų, netgi parašėte knygą „Nuostabus laikas. Penki „Ratilio“ gyvenimo dešimtmečiai“. Kaip ir kada įsitraukėte į ansamblio veiklą ir kaip susidomėjote folkloru?

Iš tikrųjų į folklorą esu įsitraukusi nuo pat gimimo. Net ne nuo gimimo, bet negi prieš gimimą. Mano tėvai studijų laikais pateko į tokią etnokultūrinę subkultūrą, kuri sovietmečiu buvo labai įdomus reiškinys. Jis ir dabar yra įdomus reiškinys, bet apie jį mažai kas žino, nes daug kam folkloras asocijuojasi su kažkokiais tautinių šokių kolektyvais ar liaudiškom kapelom, kurias girdi per radiją ar televiziją. Tačiau tai absoliučiai skirtingi dalykai. Kapelos ar „tautašokiai“, kaip mes vadinam, sakyčiau, yra toks popsas, o folkloras yra toks labiau džiazas. (Džiazas yra kita mano labai mylima sritis ir man tie dalykai labai susisieja.) Folkloras yra laisvas iš savęs. Jis yra labai improvizacinis. Todėl sovietmečiu į jį buvo žiūrima labai įtariai, mažų mažiausiai. Ne tik dėl to, kad ten nebuvo dainų apie Leniną ar traktorių, bet visa laikysena iš principo buvo nepriimtina. O „tautašokiai“ sovietinei sistemai labai tiko. Nors jie turi tautiškumo elementą, bet ten viskas surikiuota, sulygiuota, gali pridėti ir sovietinio turinio ir viskas puikiai tinka. Tuo tarpu folkloristai yra kitokie iš principo. Jie važinėja į ekspedicijas, kalbina senus žmones, kurie iš tikrųjų tokie sovietmečio nesugadinti, pasisemia visai kitos pasaulėžiūros.

Aš toje subkultūroje nuo pat mažumės buvau. Kartu su tėvais eidavau į Mokslų akademijos folkloro ansamblį. Vadovė pastebėjo, kad moku dainuoti ir taip nuo trijų metų pradėjau koncertuoti ir tapau pilnaverte dalyve. Vėliau, kai įstojau į universitetą, automatiškai atėjau į Ratilio. (Ratilio tuo metu visi žinojo kaip labai reikšmingą ansamblį.) Tiesa, tuo metu, kai atėjau, 1994 m., tai buvo tiek Lietuvai sunkūs metai, tiek visam folkloriniam judėjimui. Buvo tokia ne tik ekonominė krizė, bet ir moralinė krizė, sakyčiau. Žodžiu, atėjau ne pačiu geriausiu laiku, bet išlaukiau, kada atsigavo tie visi dalykai. Iki šiol ta folkloro subkultūra man yra labai svarbi. Žmonės ten yra kažkokie tikri. Su jais yra visai kitas jausmas nei su kitais žmonėmis bendraujant. Man ten labai gera būti.

Grojate keliais muzikiniais instrumentais, vienas iš jų – Labanoro dūda. Taip pat teko girdėti, kad pernai prisijungėte prie Šaulių sąjungos. Gal galėtumėte papasakoti plačiau apie laisvalaikio pomėgius?

Laisvalaikio didelę dalį, žinoma, atima ansamblis. Šiaip žiemos metu labai mėgstu slidinėti. O kalbant apie instrumentus, tai dūdmaišis mane visą laiką labai žavėjo. Žinodama, kad ir Lietuvoje buvo dūdmaišiai, visada turėjau ambiciją išmokti juo groti, bet žmonės sakydavo, kad tai labai sudėtinga. Lietuvišką dūdmaišį yra labai sudėtinga pagaminti. Jis yra labai senoviškas, pagamintas iš tikrų medžiagų – odos ir medžio – ir yra labai jautrus drėgmei, oro sąlygoms. Žmonės sakydavo, kad jeigu jau turi dūdmaišį, tai juo reikia groti kiekvieną dieną, nes jeigu jį padėsi, jis uždžius ir nebegalėsi groti. Man pasisekė – aš įsigijau baltarusių meistro Todaro Kaškurevičiaus pagamintą dūdmaišį, kuris yra labai geras, juo lengva groti.

Į Šaulių sąjungą įstojau labai simboliškai, Vasario 16 d., Lietuvos šimtmečio minėjimo proga. Atsigręžus į Šaulių istorija, galima matyti, kad tai buvo nepaprastai svarbi organizacija tarpukariu ir labai norėtųsi tą dalyką atgaivinti, kad tai nėra vien karinė organizacija. Šaulių ideologija, V. Putvinskio suformuota, yra nepaprastai graži. Jo nuomone, šauliai yra Lietuvos dvasinė aristokratija – žmonės, kuriems iš tikrųjų rūpi Lietuvos valstybė ir kurie turi tvirtą moralinį pagrindą. Pavyzdžiui, tarp šaulių įsakymų yra tokie: „švieskis ir šviesk“, „būk tiesus ir teisingas“, „saugok valstybės turtą“. Kai dabar jaunimas ieško moralinių gairių, į kur atsiremti, Šaulių sąjunga galėtų būti labai gera atrama. Pasižiūrėjus, kiek tarpukariu šioje organizacijoje buvo ir menininkų, ir mokslininkų, labai norėtųsi, kad dabartinė Šaulių sąjunga ne tik tą karinę pusę stiprintų, bet ir intelektualinę. Taigi norėjau pradėti nuo savęs ir įkvėpti kitus – būtų smagu, kad taip, kaip ir tarpukariu, kiekvienas save gerbiantis Lietuvos pilietis priklausytų šauliams. Ir mūsų studentai, kurie yra tokie pilietiški ir patriotiški, galėtų stoti į Šaulių sąjungą ir duoti gerą postūmį ir organizacijai, ir valstybei.

VU TSPMI organizuojate bendruomenei skirtus pasidainavimų vakarus. Papasakokite apie juos plačiau – kaip atrodo tradicinis pasidainavimų vakaras? Kiek tai susiję su „Ratilio“ veikla?

Taip, tai iš dalies yra susijusios veiklos. VU TSPMI studentas Augminas Petronis yra taip pat „Ratilio“ narys, tad mes su juo pasitarę nusprendėme įgyvendinti pasidainavimų idėją. Man tai atrodo labai svarbu. Žmonės dabar nebeįvertina tokio dalyko, bet dainavimas lietuviams, panašiai kaip ir gruzinams, buvo nepaprastai svarbi tapatybės dalis. Dar iki kokių 1970-ųjų tai buvo labai gyva tradicija. Kai rinkau medžiagą knygai apie „Ratilio“, girdėjau pasakojimus, kad studentai per pertraukas tarp paskaitų dainuodavo (kas dabar, mažų mažiausiai, atrodytų keista). „Ratilio“ nariai pasakojo, kad eidami po kelias valandas trukusių repeticijų toliau dainuodavo ir žmonės gatvėje sustabdydavo juos ir prašydavo dar padainuoti.

Mūsų vadinamoji „Dainuojanti revoliucija“ mums dabar atrodo kaip kokia metafora. Bet čia nėra tik metafora. Žmonės nebūtų atstovėję, kad ir Sausio 13 d., jeigu jie nebūtų dainavę. Yra įvairių teorijų, kodėl dainavimas yra svarbus pilietiniam pasipriešinimui (pavyzdžiui, juodaodžių judėjimui Amerikoje). Nesu šių dalykų specialistė, todėl negaliu paaiškinti visų mechanizmų, tačiau tai, kad jie yra nepaprastai veiksmingi, tai yra faktas. Tai priduoda bendrumo ir drąsos. Bet mane gąsdina tai, kad ta tradicija Lietuvoje labai staigiai nunyko, vos per keletą dešimtmečių, nes atsirado radijas, televizija, ausinukai. Dabar tie patys žmonės, kurie dar Sąjūdžio metu dainavo, jau kažkaip nebedrįsta dainuoti, nors aš tikiu, kad jie dar moka tas dainas. Aš bijau, kad ateis laikas, kada nebeliks dainų, kurias visi mokėtų. Tų dainų, kurias pradėjus dainuoti, prisijungtų ir kiti. Žinoma, tikiuosi, kad tokie įvykiai, kaip Sausio 13-os, nepasikartos, tačiau jeigu nutiktų tokie dalykai, kyla klausimas, ar būtų tas bendrasis kultūrinis kodas, kuriuo galima pasiremti. Taigi šituose pasidainavimo vakaruose aš matau labai didelę pilietinę prasmę – kūrimą resurso, kuris gali pasitarnauti labai svarbiems tikslams. Į šiuos pasidainavimus labai kviečiam visus – ir tuos, kurie nelabai moka ar nelabai pratę dainuoti – nes čia svarbiausia bendrystė ir nusiteikimas.

Kokią Lietuvą norėtumėte matyti ateityje? Kokių profesinių palinkėjimų ir patarimų turėtumėte Lietuvai ir politikos formuotojams?

Aš norėčiau matyti pilietišką Lietuvą, su stipriomis bendruomenėmis, kurios nelauktų, kad valdžia kažką paduos, kurios pačios kažką darytų ir veiktų. Tas veikimas svarbus ne tik valstybei, jis įprasmina ir pačių žmonių gyvenimą. Kai galvojame, kodėl žmonės emigruoja iš Lietuvos, nemanau, kad tai yra susiję vien tik su finansais. Čia yra susiję ir su tuo, kaip tu matai savo vietą, savo prasmę. Labai norėtųsi, kad žmonės jaustųsi įprasminę savo gyvenimus čia, Lietuvoje.

Ko labiausiai palinkėčiau Lietuvai, tai viena vertus politikų, kita vertus, menininkų ir intelektualų, kurie turėtų savyje įkvėpimo ir kurie padėtų atrasti Lietuvai save ir savo tapatybę. Mes turime nepaprastai turtingą istorinį ir kultūrinį klodą, bet kartais, atrodo, kad mes pasimetę, nežinome, iš kurio kultūrinio sluoksnio semtis įkvėpimo savo tapatybei. Reikia lyderystės, kuri padėtų tą tapatybę iš naujo atrasti ir suvokti, kokie mes nepaprastai turtingi, ne tik regiono, bet ir visos Europos lygmeniu.