Esate žinomas kaip muzikantas, dėstytojas, keliautojas, filosofas – tačiau įdomu, kaip nusprendėte studijuoti TSPMI? Ar tai buvo spontaniškas sprendimas, o galbūt seniai turėjote tikslą įsigilinti į politikos mokslus?

Į TSPMI stojau senokai (2007 metais), tad nėra taip, kad labai ryškiai prisiminčiau detales. Kita vertus, dar mokykloje domėjausi humanitariniais ir socialiniais dalykais, o TSPMI atrodė kaip vieta, kur galima gauti puikų šios srities išsilavinimą. Tiesa, kas tie politikos mokslai, tikrai nesuvokiau. Atrodė, kažkas susieto su istorija, su sociologija, be to, neblogą įspūdį darydavo žmonės, kurie televizijos laidose būdavo pristatomi kaip politologai. Aišku, mano kartoje domėtis politine sritimi buvo įprasta dėl išties aštrių kolizijų, matomų politiniame pasaulyje bei visuomenėje: Landsbergis – Brazauskas, Paksas – visa kita, sovietinė praeitis – šviesi ateitis ir t.t. Kolizijos, netgi moksleivių tarpe prieidavusios beveik iki muštynių. Taip, kad sprendimas stoti į TSPMI nebuvo visiškai spontaniškas ir aklas, bet toli gražu nebuvo ir racionaliai pasvertas, aiškus.

Kur jus kelias vedė toliau, po studijų institute? Kaip jūsų gyvenime atsirado filosofija ir muzika? Ar niekada nesvarstėte apie veiklą, susijusią su studijomis VU TSPMI?

Po studijų institute taip ir nedirbau su politika ar viešuoju administravimu susijusio darbo; supratau, kad tai visiškai ne man. Įstojau į VU Religijos studijų ir tyrimų centrą (vėlgi, aiškių argumentų, kodėl taip padariau, neturiu), ten susidūriau su fantastiškais dėstytojais ir autoriais, kurie užbūrė ir negrįžtamai įtraukė į filosofiją. Aišku, turbūt ir viduje jautėsi poreikis visam tam, poreikis, kurio sąmoningai tuo metu nesupratau.Muzika atsirado dar paauglystėje – pasinėriau pirmiausia į 7-8 dešimtmečių roko pasaulį, daug klausiau, domėjausi, tuo gyvenau; baigiant mokyklą kilo noras pačiam groti. 2010-2013 metais tą dariau tik grupėje, nuo 2013 ėmiausi solinės veiklos, pradėjau kurti savo dainas, koncertuoti vienas, na, ir viskas įsivažiavo. Dėl veiklos, susijusios su TSPMI studijomis galiu atsakyti dvejopai. Viena vertus, nejaučiu jokios traukos politinei ar viešojo administravimo veiklai, nemanau, kad į šią sritį kada nors pasuksiu. Kita vertus, studijos TSPMI suteikė progą giliau pažinti pasaulyje vykstančius procesus, lavino kritiškumą, o tai dalykai, kurie susiję su filosofine ir kita veikla. Tad galima teigti, jog po studijų nebuvo radikalaus lūžio. Veikiau matau tam tikrą, nors kiek ir vingiuotą, tęstinumą. Mąstydamas apie pasaulio ir žmogaus situaciją nuolat atsiremiu į autorius, su kuriais pirmiausia susipažinau TSPMI – Kantu, Hegeliu, Adorno, Marcuse ir t.t.

Kaip susiformavo jūsų interesų sritys – estetika bei egzistencinė filosofija?

Dėl interesų sričių viskas paprasta ir tuo pačiu sudėtinga – nesvarsčiau, kas įdomu, kas ne, kas naudinga, kas ne. Prie ko traukia, to ir imuosi. LMTA vedu estetikos paskaitas ir seminarus, bet ten susilieja viskas: ir estetika, ir meno filosofija, ir politinė filosofija, ir ontologija, ir epistemologija, ir meno istorija, ir religijos filosofija.

Papasakokite apie savo muzikos kūrybą – kur semiatės įkvėpimo kurti? Kaip gimsta jūsų muzika, koks vyksta procesas? Ar kūrinius parašote „vienu prisėdimu“, o gal jie – kelių savaičių ar mėnesių darbas?

Atsakymas į klausimą apie įkvėpimą galėtų būti banalus – gyvenimas, patirtys – malonios, nemalonios, skausmingos, džiugios ir t.t. Kita vertus, galiu drąsiai pasakyti, kad bent jau pradiniame muzikinės veiklos etape (2013-2014 m.) didelę įtaką darė ir įkvėpė konkretūs atlikėjai, grupės, muzikiniai ar literatūriniai bei kontrkultūrniai reiškiniai – psichodelinis rokas, bliuzas, džiazas, bytnikų idėjos, John Fahey, Townes Van Zandt, John Coltrane, Grateful Dead. Šiuo metu, manau, įkvepia ne tik kiti daugiau ar mažiau žymūs atlikėjai, bet ir draugai muzikantai bei klausytojai, kurių šioks toks ratas susidarė, kurie palaiko ir iš kurių jaučiu sklindančia šilumą.Dainos gimsta įvairiai, bet, manau, pirmiausia turi būti kiek pratuštėjusi sąmonė, kuri sugeria daugybę patirčių, kuri „prisigimdo“ žaliavos įvairiausiomis prasmėmis. Tada klaidžioju bandymų-klaidų keliu ir kažkas pavyksta arba ne. Dauguma kūrinių nebūna „vieno prisėdimo“ dalykas, nes, manau, su kiekvienu albumu mano dainų muzikinė forma darosi vis komplikuotesnė. Tiesa, pagrindinės kūrinio „vinies“ (pvz. esminės melodijos, teksto ar tiesiog fabulos) sukūrimas paprastai būna „vieno prisėdimo“ rezultatas. Bet kad taip įvyktų reikia kaip kažkokią naštą kūrinio potencialą ilgokai savyje panešioti. Tokiu būdu „vienas prisėdimas“ jau yra tik sunkaus proceso rezultatas. Na, o po „vieno prisėdimo“ dar ateina laikas įvairioms detalėms. Dar kitas dalykas yra pasiruošimas kūrinio įrašymui – tas užtrunka dar nemažai papildomo laiko ir pareikalauja ne taip ir mažai energijos. Bet visa tai – momentai, kuomet išgyvenu gilų prasmės pojūtį.

Ką tik išleidote dar vieną savo albumą – Pėdsakų lede nepalikus. Kokia yra šio albumo žinutė, jausmas? Iš kokių potyrių gimė albume esanti muzika?

Žinutę vargu ar galėčiau pasakyti, nes pats jos nežinau; tai nėra konceptualus albumas. Kita vertus, manau, kad ilgesio, susvetimėjimo, nežinomybės, laisvės, maišto, pykčio, meilės jausmus klausytojas gal ir atpažins. Turbūt ir potyriai kuriant buvo panašūs.Aišku, mėginant albumą ir apskritai mano muzikinę veiklą kontekstualizuoti bei konceptualizuoti, žodis undergroundas bent man iškyla į pirmą vietą. Šlykščiuosi populiariąja kultūra, nejaučiu simpatijos aukštajai kultūrai, meno pasauliui apskritai. Man artimi DIY („pasidaryk pats“), pankroko, anti-establishment idėjiniai principai. Šioje srityje siekiu būti sąžiningas sau, o gal ne tiek siekiu, kiek kitaip neišeina.

Kadangi daug keliaujate, kyla klausimas – kur ir kaip? Kodėl renkatės vienas ar kitas vietas?

Na, dėl keliavimo tai tikrai galiu pasakyti, kad epitetas „keliautojas“ man priskirtas per drąsiai. Pažįstu žmonių, kurie daugybę metų užsiima tik tuo ar beveik tik tuo, jiems jaučiu didelę pagarbą ir žemiai lenkiu galvą. Jie yra keliautojai! O mano keliavimas tai daugiau „pakeliavimas“, kuris paliko didelį įspaudą, kuris smarkiai išlaisvino nuo daugybės socialinių varžtų, bet niekada pernelyg tam neatsidaviau. Tranzavimas 2-3 mėnesius iš eilės kasmet (bent 5 metus iš eilės būtent taip; viso tuo užsiimu jau daugiau nei 10 metų) – objektyviai žiūrint daugiausia, ką šioje srityje esu nuveikęs. Kažkam gal tai atrodo labai įspūdinga, man pačiam – ne.Ilgą laiką keliavau vien autostopu, o taip keliaujant vietų pasirinkimas kažkiek koreliuoja su šios veiklos sėkmingumu įvairiuose kraštuose. Galiu pasakyti, kad Turkija, ypač Rytų, t.y. Kurdistanas – tikras rojus šia prasme. Kita vertus, nepaprastai gera buvo ir Šiaurės Europoje, šiauriniuose Norvegijos ar Suomijos keliuose, su fantastiškais peizažais ir pravažiuojančiu vienu automobiliu kas 15 minučių. Visgi pats didžiausias malonumas yra ne vietų lankymas, o pakitusi sąmonės būsena lyginant su sėsliu gyvenimu. Kaip minėjau, tai yra visokių varžtų atlaisvinimas – socialinių, kultūrinių, vidinių. Kai tarsi su senu draugu gali bendrauti su žmogumi, kurį matai pirmąsyk ir su kuriuo kasdienybėje išvis nesusidursi. Be to, tai atsidavimas viduje degančiai vidinei liepsnai, energijai; tranzuojant apima jausmas tarsi viduje apsigyventų Dinas Moriartis – viskas atrodo paprasta, viskas įmanoma, nėra jokių kliūčių, nėra jokių problemų. Kai po nakties kokioje nors pievoje ar po medžiu jau ryte (aišku, neišlindęs iš miegmaišio) geri kavą – atrodo, jog pasiekta absoliuti būties pilnatvė.

Galiausiai, ar tarp jūsų pomėgių ir veiklos – muzikos, filosofijos ir kelionių – yra ryšys? Galbūt kuriate kelionėse, o gal kuriant muziką gimsta gilios filosofinės mintys?

Turbūt būtų teisingiausia, jei atsakyčiau, kad ne tik yra ryšys, bet išvis nematau jokio pertrūkio. Filosofija nėra darbas, o muzika ar kelionės – laisvalaikis.  Muzika nėra darbas, o filosofija ar kelionės – laisvalaikis. Viskas persipynę, susilieję ir neatrišama. Tiesa, gal polėkis keliauti autostopu paskutiniu metu kiek apsilpo. Bet tarp muzikos ir filosofijos niekad nemačiau jokio konflikto.