Pastaruoju metu dažnai girdime, jog esate didžiausias liberalizmo gynėjas. Ar tai sakote juokaudamas, ar iš tiesų esate pasiruošęs ginti liberalizmą? Ar ir kaip pakito jūsų santykis su liberalizmu?

Aš ginu laisvę, nes be jos nebūtų unikaliausio šio pasaulio veikėjo – asmenybės. Liberalai kalba apie individą. Ši sąvoka tinka ir gyvūnams. Tik žmonės yra asmenybės, nes jie turi laisvės supratimą. Vienas įspūdingiausių pasaulinės literatūros kūrinių yra Fiodoro Dostojevskio „Užrašai iš pogrindžio“. Giliai savo sieloje žmonės bijo, kad  visuomenė jų nepradėtų daryti laisvais privalomu būdu. Mes turime suprasti, kad žmogus niekada nebus patenkintas politine santvarka. Pogrindžio žmogus buvo sovietinėje Lietuvoje ir išlieka dabar. Liberalai turi bijoti liberalizmo. Ši politinė filosofija pagrįsta lėkšta žmogaus samprata.

Ką dėstydamas pirmiausiai pastebite studentuose? Kokias savybes, jūsų nuomone, turi geriausi studentai?

Pirmiausiai pastebiu, kad studentai yra melagiai. Apaštalas Paulius yra sakęs, kad „kiekvienas žmogus yra melagis“ (Rom 3:4). Tai matau, nes pats esu melagis. Juk Paulius sako „kiekvienas žmogus yra melagis“. Jis dar sako, kad žmonių išmintis dažnai būna kvailystė. Niekas taip talentingai nemoka būti kvailiais ir išmintingais vienu metu, kaip studentai. Jie būna kvaili, kai jaučiasi išmintingi, ir pasidaro išmintingi, kai nebijo būti kvaili.

Kuris pirmakursio rašto darbas jums yra labiausiai įsiminęs per visą jūsų karjerą?

Turėčiau išsisukti nuo šio klausimo, nes galiu kai kuriuos puikius studentus užmiršti, ir tai būtų didelė neteisybė. Nežinau, ką šiandien veikia šis TSPMI auklėtinis, tačiau jo pavardę atsimenu – Daumantas Lipskis. Nenoriu sužadinti Daumanto puikybės, nes tai nuodėmė, tačiau kai kiti studentai pirmame kurse į aukštį šoko metrą penkiasdešimt, jis peršoko du metrus.

Ar dažnai tenka improvizuoti paskaitose, ar joms kiekvieną kartą nuodugniai pasiruošiate? Ar yra tekę nenumatytai keisti paskaitos ar seminaro kryptį? 

Kiek yra tekę klausyti paskaitų, svarbiausia ne kaip kalbama, o kas kalbama. Filosofija padeda suprasti tragišką žmogaus padėtį. Blaise Pascalis yra sakęs, kad vienintelė dorybė – nekęsti savęs. Tai mūsų bendravimo paskaitose pagrindas. Mumyse yra kažkokia būtybė, nuolatos sakanti, kad tas kurį vadiname savo tikruoju „aš“ yra netikras. Nenumatyti dalykai paskaitose atsiranda dėl dviejų priežasčių – sielos polinkių ir dėl nuo mūsų nepriklausančių aplinkybių. Uždarius Vilniaus Stepono Batoro universitetą, lenkų studentai ir profesoriai įkūrė pogrindžio universitetą. Tai buvo tikras universitetas, o ne dabartinis biurokratų įkaitas.

Ar turite įsimintiną istoriją iš pirmųjų dėstymo metų? Kas apskritai paskatino po laiko, praleisto kariuomenėje, imtis dėstymo?

Sovietų armijoje praleistas laikas buvo universitetinių studijų tęsinys, kažkas panašaus į TSPMI praktiką. Kaip sargybos viršininkas negalėdavau miegoti naktimis, todėl skaičiau knygas. Gyvenau aristokratišką karininko gyvenimą. Dieną tankai, naktį Šekspyras. Kariuomenė turi savo pedagogiką, tik universiteto etikos kodeksas jos neleidžia taikyti. Pirmais dėstymo metais pagalvodavau, kad Sovietų armija supuvusi, bet mažiau veidmainiška. Blogam kareiviui galėjau pasakyti tai, ko negalėjau pasakyti blogam studentui. Tiesa, prie alaus bokalo studentai kalba  ta pačia vaizdinga rusiškų kareivinių kalba.

Paskaitose ir seminaruose kartais užsimenate apie muziką kaip meno rūšį. Kokios muzikos klausotės? Kokie konkretūs atlikėjai ar grupės jums atrodo vertos dėmesio? Ar tam daro įtakos specifinis filosofiškas požiūris į meną?

Žmonės negali be meno, nes yra melagiai. Viena iš žodžio „persona“ reikšmių – kaukė. Mes visi turime vaidinti asmenybes, ir tai labai rimtas, gal net pats rimčiausias vaidmuo gyvenime. Asmenybė nėra vaidmuo, nes turi prigimtį, tačiau būdamas asmenybe būtinai turi gyvenimui suteikti stilių ir formą. Poezija ir dailieji menai yra arčiau žmogaus esmės, negu mokslas. Nemoku skaityti skambant muzikai, išskyrus vieną  kūrinį – T. Rex „Electric Warrior“.

Ar pasižadėjote sau ką nors ateinant Naujiesiems metams? Kaip sekasi laikytis užsibrėžtų tikslų?

Naujų metų šventė yra kvailiausia žmonių sugalvota šventė, tokia pat kvaila kaip gimimo diena. Mūsų gyvenimas – tai viena ilga diena, kurią tik dėl tuštybės pavadinome metais. Sunku suprasti, kaip žmogus gali ką nors tvirtai pažadėti, nes yra silpnesnis už jį supantį pasaulį. Kai pavyksta laikytis pažadų, mums visada padeda kažkokia už mus galingesnė jėga.