Bakalauro studijas Jūs baigėte ne Lietuvoje: mokėtės Jungtinėje Karalystėje ir Japonijoje. Ar nekilo minčių likti užsienyje ir tęsti studijas ar pradėti karjerą ten? Koks pilietis esate Jūs: Lietuvos, pasaulio, o galbūt čia net nereikėtų ieškoti skirties? 

Manau, jog geriausiai savo šaliai tarnauti gali asmenybė, suformuota kuo įvairesnių patirčių, užgrūdinta iššūkių, su kuriais susiduriama ne tik tarp savo namų sienų, bet ir už jų – įskaitant ir tolimus kraštus. Kelionės ir gyvenimas svetur yra viena geriausių gyvenimo mokyklų, ne tik leidžianti prisiliesti prie kitur gyvenančių žmonių kasdienybės ir juos formuojančios realybės, bet ir padedanti atsiskleisti pačiam keliautojui. Kartais kliūtis ir yra pats kelias. 

Kartais, į viską žiūrėdami išimtinai iš savo varpinės, galime nesuprasti ar net nebandyti suprasti, kodėl kitų šalių visuomenės elgiasi taip, kaip elgiasi, ar paprasčiausiai jas vertinti klaidingai. Gyvenimas jose – vienas geriausių priešnuodžių prieš šališkumą. Vis dėlto, praleidus nemažai laiko užsienyje, kaip tik norėjosi sugrįžti namo, tačiau nesakau, jog durys svetur užvertos visam laikui. 

Žengėte į paskutinįjį studijų VU TSPMI etapą: vos už kelių mėnesių atsiimsite magistro diplomą. Kokie lūkesčiai Jus atvedė į institutą? 

Kol žmogus mokosi, tol gyvena. Žinoma, norint lavintis, tą galima daryti ir savarankiškai, tačiau pavojinga manyti, kad žinai viską arba viskas, ką dar gali išmokti, yra tik knygose, o klausti kolegų, akademikų ar profesionalų nėra reikalo.  

Turėti galimybę išklausyti savų sričių ekspertų, kreiptis į juos patarimo ne tik konkrečių žinių, bet ir mokymosi bei žinių atrankos klausimais – vienos pagrindinių priežasčių, paskatinusių tęsti mokslus. Galų gale, ne tik manyti, jog žinai pakankamai, bet ir galėti tai pasitikrinti yra labai sveika praktika. 

TSPMI yra viena labiausiai prestižinių švietimo institucijų Lietuvoje, kurią baigė ar joje dėstė ir ne vienas mano kolega Seimo narys, todėl daug svarstymų, kur stoti, nebuvo. 

Nusprendėte atlikti savanorišką tarnybą Lietuvos kariuomenėje – nors nuo to jau praėjo kiek laiko, neretai minite tai kaip labai svarbią gyvenimo patirtį. Kodėl priėmėte šį sprendimą bei kaip jis Jus pakeitė? 

Tobulame pasaulyje karo nebūtų, tačiau, kol to sulauksime, privalome išmokti tinkamai reaguoti į tam tikrus neišvengiamus dalykus. Gyvename valstybėje, kuri, istorija rodo, retai kada galėdavo rinktis, į kokius konfliktus kištis, o nuo kurių – laikytis atokiau. Jie jai dažnai būdavo primetami, o negebėjimas pasiruošti dažniausiai atnešdavo labai liūdnų pasekmių.  

Konflikto grėsmė yra reali ir šiandien, todėl kiekvienas pilietis turėtų atsakyti sau į klausimą, ką jis gali padaryti, jog jam pasiruoštų geriausiai. Karinę tarnybą atlikęs pilietis yra viena stipriausių ir universaliausių grandžių šalies gynyboje, galinti dalyvauti tiek pasyvioje rezistencijoje, tiek, reikalui esant, ginti save, artimuosius ir savo šalį ginklu. Veikiausiai tai –svarbiausia priežastis, paskatinusi rinktis tarnybą kariuomenėje.  

Laikas, praleistas kariuomenėje, ne tik įdiegė tam tikras bazines žinias, įgūdžius bei įpročius, bet ir privertė geriau pažinti save iššūkių akivaizdoje. Papildyti savo patirčių arsenalą kariuomenėje sutinkamais iššūkiais – pakankamai reta galimybė.   

Šiemet buvote išrinktas LR Seimo nariu. Socialiniuose tinkluose nuolat dalindavotės rinkiminės kampanijos akimirkomis – minėjote ir į debatus neatvykusius kolegas, ir tuos, kuriems dalyvauti nebuvo sudarytos sąlygos… Kas Jums tapo šios kampanijos atradimu ar svarbiausia pamoka? 

Teko dalyvauti rinkimuose Tauragės apygardoje, kurioje nebuvau vietinis. Žinoma, tai buvo tam tikra kliūtis, tačiau tokių rinkimų dėka teko susipažinti ir su daug nuoširdžių žmonių, kurie, nepaisydami išankstinių nusistatymų, yra pasiruošę priimti, pagelbėti ir prisidėti ne minimaliai, bet nuoširdžiai ir daug.  

Kartais politikoje lengva iš akių paleisti svarbiausius dalykus ir būti nuneštam kasdienių procedūrų srovės ar konkurencijos. Draugystės ir pažintys, užsimezgusios Tauragėje – vienas dalykų, padedantis prisiminti, jog net ir šioje veikloje yra žmonių, nuoširdžiai pasirengusių padėti ir prisijungti, nepaisant nusistatymų ar atstumų, kartais egzistuojančių tarp miestų, tačiau ne tarp žmonių.  

Nors į LR Seimą buvote išrinktas tik šiemet, prieš tai taip pat dirbote LR Seimo nario padėjėju. Kas paskatino aktyviai įsitraukti į politiką ir ką matote kaip didžiausią savo tikslą bei iššūkį? 

Politika vienokia ar kitokia forma yra neišvengiama, todėl viskas, kas lieka žmogui, yra nusistatyti savo santykį su ja. Kartais nesinori būti išimtinai tik vartotoju: per pasirinktus mokslus ir ilgainiui išsirutuliojusią savo karjerą, apimančią ir darbą Seimo nario patarėju, ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nariu, o dabar – ir Seimo nariu, nusistačiau savo, kaip aktyvaus dalyvio, vaidmenį. Kiek perfrazuojant I. Šimonytę: jei dažnai vakarais šnekiesi ar rėki ant televizoriaus, gal vis dėlto verta eiti ir pabandyti problemą spręsti iš esmės.  

Itin nedetalizuojant, norėtųsi pamėginti pagerinti kokybę to politinio produkto, kurį kiekvienas neišvengiamai privalėsime naudoti. Būtent tai ir gali būti iššūkis, ypač turint omenyje dabartines pandemijos sukeltas aplinkybes, reikalaujančias ir didelės skubos, ir tikslumo, ir nemalonių kompromisų darymo.  

Derinate darbą, studijas, įsipareigojimus šeimai, anksčiau auginote alpakas, tad turbūt nemenką laisvalaikio dalį skyrėte jų priežiūrai. Kaip atitrūkti nuo kasdienybės pavyksta dabar?  

Nors neišvengiamai mažesnė nei galėjo būti iki šiol, alpakos vis dar yra mano gyvenimo dalis. Reikia mažai pastangų, stengiantis sugalvoti, kaip atitrūkti nuo realybės, nes gyvenime tikrai užtenka to, kas nuo jos atitraukia savaime. Su gyvenimo drauge Viktorija auginame dukrą Sofiją, turime tradiciją dažnai matytis su jos seneliais, pas juos gyvenančiomis alpakomis. Tad didelės fantazijos čia tikrai nereikia.