Auguste, kas tave paskatino rinktis institutą?

Ko gero nieko nenustebinsiu sakydama, kad VU TSPMI studijuoti nusprendžiau, nes mokykloje patiko ir sekėsi istorija bei geografija. Be to, jau mokyklos laikais domėjausi pasaulinėmis ir Lietuvos aktualijomis, tad norėjosi ne tik domėtis tuo, kas vyksta, bet ir geriau suprasti procesų priežastis, analizuoti, suvokti skirtingus požiūrio taškus. Savo pasirinkimu iki šiol džiaugiuosi, nes studijos mane išmokė kritiškai vertinti pasaulį, kelti klausimus bei nebijoti išsakyti savo pagrįstą nuomonę.

Šiuo metu studijuoji Tarptautinių santykių ir diplomatijos magistro programą. Kodėl pasirinkai būtent šią magistro programą?

Į tarptautinių santykių discipliną pasukau dar bakalauro studijų metais, pasirinkdama tarptautinių santykių modulį. Mano baigiamasis bakalauro darbas nebuvo išimtis, nes jį rašiau apie tarptautinę ginklų prekybą, jos reguliavimą tarptautinėje teisėje ir įtaką šiandienos konfliktams, konkrečiai, Jemeno pilietiniam karui. Po bakalauro studijų metus nusprendžiau niekur nesimokyti, tad dabar, sugrįžusi į VU TSPMI ir studijuodama Tarptautinių santykių ir diplomatijos magistro programoje, jaučiu, kad išties buvau pasiilgusi mokslo, diskusijų ir nuolatinio iššūkių metimo pačiai sau.

Dalį bakalauro studijų laiko praleidai Prancūzijoje. Kuo skiriasi studijos Prancūzijoje ir Lietuvoje? Kokios patirties tai tau suteikė?

Prancūzijoje išvykusi pagal Erasmus+ programą studijavau du rudens semestrus, tačiau aplinkybės lėmė, jog ir po studijų pasilikau šioje šalyje. Su kultūriniais skirtumais susidūriau ne tik kasdieniame gyvenime, bet, žinoma, ir studijose. Iš to, ką teko matyti lankytuose universitetuose Lione, išskyrus ilgesnes paskaitas ir dvidešimtbalę vertinimo sistemą, studijos savo forma labai nesiskiria nuo lietuviško formato – vyksta paskaitos, po jų eina seminarai, kuriuose diskutuojama, rašomi rašto darbai bei kitokio pobūdžio atsiskaitymai. Kita vertus, Prancūzijos universitetuose yra daug daugiau studentų, kurie pratę susidurti su didesne konkurencija tiek studijose, tiek darbo rinkoje po jų, tad į studijas žiūri labai rimtai. Taip pat universitetuose yra daug daugiau neformalios veiklos, veikia bent kelios dešimtys organizacijų, veikiančių skirtingose srityse, tokiose kaip klimato kaita, imigrantų integracija, menai ir t.t. Pavyzdžiui, viename iš universitetų Lione (SciencesPo Lyon) vieną kartą per savaitę vykdavo daržovių iš vietinių ūkių turgelis, buvo organizuojami diskusijų vakarai ir panašūs renginiai, kas leido pažinti gausią, bet šiltą universiteto bendruomenę.

Manau, kad laikas, praleistas Prancūzijoje, man padėjo susipažinti su kitokiu politikos analizavimu ir persvarstyti savo pozicijas. Prancūzijoje gyvenau politiškai itin audringu periodu, kai prasidėjo „geltonųjų liemenių“ judėjimas, COVID pandemija ir kiti vidaus politikos įvykiai. Būti šių procesų sūkuryje, apie tai diskutuoti su prancūzais ir studentais iš kitų šalių buvo vienas įspūdingiausių mano gyvenimo laikotarpių. Ne paslaptis, kad Prancūzijoje daugelis politikos klausimų yra matomi visai kitaip nei Lietuvoje – nuo socialinės apsaugos klausimų iki Prancūzijos vaidmens tarptautinėje arenoje. Tai, kas Lietuvoje atrodo savaime suprantama, Prancūzija yra nuolatos kvestionuojama. Dėl šių veiksnių ne tik studijos, bet ir gyvenimas Prancūzijoje tampa tik įdomesnis, nes savo nuomonei apginti tenka atremti naujus, dar negirdėtus argumentus. Iki šiol Prancūzija kaip tyrimo objektas mane traukia, apie jos užsienio politiką įkvėpta gyvenimo Lione rašiau savo bakalauro darbą, o politinėmis aktualijomis domiuosi iki šiol.

Kurį laiką dirbai “United People Global“ projektų asistente. Kuo užsiima ši organizacija? Kokios tavo atsakomybės buvo joje?

Šioje nevyriausybinėje organizacijoje dirbau apie 8 mėnesius kaip projektų asistentė, viešųjų ryšių srityje. Daugiausiai dirbau su nauju filantropijos projektu “Goodwill Vows“, kuriame mano atsakomybės buvo socialinių tinklų kuravimas, svetainės atnaujinimai, partnerių paieškos, bendravimas su projekto dalyviais. Įdomiausia veikla per visą darbo laikotarpį buvo mano inicijuotas bendradarbiavimas su nevyriausybine organizacija mažoje Afrikos valstybėje Toge, kurioje ši organizacija rinko lėšas naujos mokyklos statyboms.

Ne pirmą kartą atsiduriu organizacijoje, kurioje dirba skirtingų tautybių žmonės iš viso pasaulio ir manau, kad tai yra vienas iš mane labiausiai žavinčių darbo apsektų. Nors “United People Global“ veikloje dalyvavau tik virtualiai (dėl pandemijos konteksto), susipažinau su daugybe įdomių asmenybių, kurių požiūris į pasaulį ir globalias problemas paskatino ir mane išeiti iš savo „socialinio burbulo“ ribų bei iš naujo persvarstyti savo poziciją vienu ar kitu klausimu.

Kaip atrodo tavo laisvalaikis?

Studijas derinant su darbu laisvalaikio lieka ne tiek ir daug, tačiau turėdama laisvo laiko jį stengiuosi praleisti su draugais, dalyvauti korporacijos „RePublica“ veikloje bei skirti laiko sau – atsiversti knygą ar išeiti pasivaikščioti. Kai aplinkybės leidžia, mėgstu keliauti, net jei išvykti pavyksta ir trumpam. Manau, kad būtent toks laiko praleidimo būdas padeda geriausiai atitrūkti nuo rutinos ir įsikvėpti naujiems darbams.

Ką norėtum palinkėti institutui ir jo bendruomenei?

Nepaisant sudėtingų dabartinių aplinkybių, linkiu institutui išlikti vieta, į kurią studentams ir dėstytojams norisi sugrįžti, kurioje verda gyvos diskusijos ir vyksta tikras akademinis gyvenimas. Linkiu, kad nepaisant ypač dabar gerai matomų susiskaldymų visuomenėje, VU TSPMI bendruomenė išliktų darni, įvairi ir nenustojanti tobulėti.