Kaip pasirinkai studijas VU TSPMI? Kas iš studijų proceso ir aplinkos tau paliko didžiausią įspūdį? 

Neatsimenu, kada pirmą kartą išgirdau žodį „politika“. Žinau, kad buvau maža, o prie visų užstalių būdavo bent pora labai „kompetetingų“ giminaičių, kurie įnirtingai diskutuodavo apie tų metų aktualijas. Buvau ganėtinai smalsus vaikas, dažną atvejį bandantis pasirodyti geriau už savo bendraamžius, todėl prisigaudžius visokių mažo vaiko protui nesuvokiamų savokų, vartodavau jas darželyje. Nesvarbu kontekstas, ar žodžio reikšmė, svarbu aš žinau, o tu nežinai. Augant, tai buvo mano intelektinių galimybių viršūnė. Kitaip tariant, pusę vaikystės praleidau raudonom ausim, nes kažkas vis paprašydavo išplėsti savo genialias mintis, bet kaip jau minėjau ankščiau, savo galimybių aukščiausią tašką jau buvau pasiekusi.

Man pasirodė neteisinga, kad žmonės po mano teiginių, dar drįsta klausti klausimų, todėl teisybės nusprendžiau ieškoti eidama savo tėvo jau praeitu keliu, ir stoti į teisę. Bet gyvenimo fone vis sušmėžuodavo tas įkyrus žodis „politika“. Ar tai būtų istorijos pamokos, mokyklos senatas, taryba, užklasinė veikla, visur tekdavo klausytis arba pačiai įsitraukti į tą visur mane bauginančiai lydintį procesą. Verta paminėti, kad žodžio „politika“ reikšmę, pilnai suvokiau tik vėlesniais mokyklos metais. Tada pirmą kartą pradėjau abejoti savo prokurorės karjera. Karantino metu pradėjau stipriai domėtis tarpukariu ir antruoju pasauliniu karu, manau, čia ir bus įvykęs tas kertinis lūžis, nes tada pirmą kartą atsidariau instituto Politikos Mokslų programos planą. Paskutiniais mokyklos metais, kaip ir daugelis kitų moksleivių, turėjau vidinį konfliktą. Bandžiau save įtikinti, kad politikos traukinyje man vietos nėra. Mano bendraamžiai jau senai prisijungę prie jaunimo organizacijų vaikščiojo po Seimą, ministerijas ir savivaldybes, dalyvavo debatuose, o aš… Tiesą sakant, neatsimenu, ką aš veikiau. Žinau, kad balandžio mėnesį pagalvojau, kad norėčiau gal į užsienį mokytis išvažiuot, bet čia jau ne tai, kad traukinyje vietos nebuvo, jo jau ir šiaip, nebuvo. Galima sakyti, kad aš tuo momentu, to posakio apie traukinius protagonistė buvau. Tada kas porą dienų vis atsidarydavau VU puslapį ir vis paskaitydavau Globalių Iššūkių ir Politikos Mokslų programos planus. Teisė jau buvo visiškai užmiršta, jau kaip ir buvo aišku, ką noriu veikti, reikėjo tik apsispręsti, ar rinktis seną, laiko patikrintą, ar naują, bet anglišką programą. Prioritetus LAMA BPO dėliojau iki pat paskutinės minutės, vis apkeisdavau programas viena su kita, bet galutinis prioritetas numeris vienas pasiliko GIP. Suprantu, kad mano karta yra šios programos pradininkė ir labai tikėtina, kad bus atliktos kažkokios programos modifikacijos, bet savo pasirinkimo nekeisčiau. Čia sutikau gyvenimo kompanionus, gal net būsimus kolegas, susipažinau su kitų tautų atstovais ir pamačiau kokia spalvota ir graži yra mano aplinka. Auditorijoje sėdi spektras žmonių, kurie yra tokie skirtingi, bet juos visus iki vieno vienija tas vienas, labai įkyrus žodis – politika.

Esi kuratorė, kaip nusprendei ja tapti? Kas yra svarbu ruošiantis tapti kuratore? Tavo nuomone, kodėl yra verta būti kuratoriumi/-e?

Kuratore nusprendžiau tapti jau pirmą integracijos dieną. Galbūt mane užbūrė Antano charizma, o gal išlindo vaikystės didybės manija, tikslaus atsakymo nežinau. Buvau užtikrinta, kad noriu prisidėti prie integracijos proceso, o kuratorių komanda atrodė žaisminga ir charizmatiška. Prieš tapdama kuratore, neturėjau jokio pasiruošimo, tik kaip jau galima suprasti, labai didelį norą. Aišku, tą norėjau daryti ne viena, o su savo artimiausia drauge. Gerai, kad Antano vizija sutapo su mūsiške. Tapusi komandos dalimi iš pradžių nustebau, kokius skirtingus žmones Integracijos koordinatorius, mano mentorius Antanas, atrinko. Atrodė, kad su kai kuriais iš jų nelabai turiu ką bendro. Ir kaip tyčia, asmenys, su kuriais galvojau, kad turiu mažiausiai bendrumo, tapo mano artimiausiais draugais. Nėra kažkokio statuto ar kodekso, kur būtų surašytos charakterio savybės, kurias turi turėti kuratorius. Kuratoriumi gali būti visi. Svarbu noras ir lankstus grafikas. Gal dar geras humoro jausmas. Bet humoras geroj komandoj atsiranda savaime. Svarbu įsivertinti, kiek laiko tu gali skirti šiai veiklai, ypatingai pirmaisiais rudens mėnesiais, kai maži, tik mokyklos suolus palikę pypliai, turi suformuoti bendruomenę, kurioje jie gyvens mažiausiai keturis metus. Galimybė visa šį procesą pamatyti iš arti, yra geriausias atsakymas, kodėl verta būti kuratoriumi.

Aktyviai prisidėdi prie TSPMI bendruomenės kūrimo ir pirmakursių integracijos, kokios tau buvo įsimintiniausios akimirkos iš šių metų integracijos proceso?

Čia nesidrovėdama kalbėsiu ne tik už save, bet ir už visą komandą. Vienareikšmiškai, pirmakursių stovykla buvo įsimintiniausia šių prasmingų metų atidarymo ceremonija. Ten pirmą kartą susitikom su savo „globotiniais“, bet norėčiau paminėti, kad man tai pasirodė ir kaip šiokia tokia kulminacija. Koordinatoriai ir mentoriai ilgai planavo logistiką, veiklas, pasirodymus, todėl buvo gera matyti, kaip sunkus darbas pagaliau davė pirmuosius vaisius. Savo pirmakursių stovykloje aš nebuvau, todėl pamačiusi visus organizavimo užkulsius ir šio renginio „gimimą“ ne tik pradėjau gailėtis, kad nebuvau savajam, bet ir gerokai pavydėti. Gera nuotaika tęsėsi ir po stovyklos. Pasiruošimas eitynėms, plakatai, šypsenos ir juokas aidėjo visame institute. Net ir nekokios oro sąlygos eitynių dieną, nesutrukdė jauniausiai instituto kartai ištransliuoti svarbią žinutę – balsuoti turime visi. O šiaip kiekvienas praleistas vakaras, pokalbis pertraukų metu, ar net paprastas pasisveikinimas yra savotiškai prasminga integracijos proceso dalis. Pirmakursio šypsena ir gera nuotaika yra brangiausias ir svarbiausias apdovanojimas. Tai lyg medalis, ir šių metų kuratorių komanda jų turi visai nemažai.

Į VU SA veiklą įsitraukei ne tik kaip kuratorė, bet kaip ir kelių skirting sričių narė, ar rekomenduotum kitiems studentams įsitraukti į studeniškų organizacijų veiklą? Ką jau pavyko nuveikti ir kas dar laukia?

Sąžiningai, nors ir įsitraukiau į sričių veiklą, nusprendžiau labiau užimti stebėtojos poziciją, o pagrindinius vaidmenis leisti užimti pirmakursiams. Prisijungimas prie koordinuojamų sričių yra puiki galimybė dar geriau susipažinti su bendruomene ir tapti neatsiejama jos dalimi. Taip išlendi iš kiauto, atsiranda galimybė ryšį formuoti ne tik savo grupėj, bet ir kurse bei su kitų kartų atstovais. Paskutinis ir labai gražus, VU SA TSPMI suorganizuotas renginys – Kalėdinis vakaras, manau, paliko įspūdį daugeliui bendruomenės narių. Supratom, kad turim nemažą kiekį labai talentingų žmonių, o TSPMI gali būti ne tik politikos, bet ir meno vieta, kurie labai dera tarpusavyje.

Kaip atrodo tavo diena po studijų ir veiklų universitete? Ką veiki laisvu laiku?

Šiais metais pagalvojau, kad laisvu laiku noriu nebesėdėti lovoj, o nuveikti kažką prasmingo. Aišku, kaip eilinė studentė, tradiciškai, dar pusę etato dirbu. Visai nesenai baigiau mėnesinę praktiką pas Seimo narį Andrių Vyšniauską, turėjau galimybę gyvai stebėti LR Seime vykstančius procesus. Už tai esu dėkinga. Taip pat prieš porą mėnesių prisijungiau prie tik įsikūrusios organizacijos „VšĮ Medical Help Ukraine” ir su projektu „Back to Life“ padedame galūnių netekusiems Ukrainos kariams, atversti naują gyvenimo lapą. Protezai, reabilitacija, pagalba. Vienas iš bandymų pasakyti „ačiū“ tautai, kurios dėka aš saugiai ir ramiai galiu kalbėti apie tai, ką aš veikiu laisvalaikiu. Nors mūsų organizacija jaunutė, jau pavyko suprotezuoti du karius ir saugiai išsiųsti juos atgal į Ukrainą. Vienas iš jų ir toliau tarnauja fronte. Su rėmėjų pagalba viskas tampa įmanoma. Sukant lengvesne nata, esu kvepalų entuziastė, neperseniausiai pradėjau juos kolekcionuoti, bet visgi mėgstamiausia mano veikla, gėda pripažinti, yra gerod dvylika valandų miego. Pogulio niekada neatsisakysiu.

Ko norėtum palinkėti VU TSPMI bendruomenei?

Supratingumo. Jo niekada nebus per daug. Turime unikalią ir spalvingą bendruomenę, todėl tausokime tai, ką pavyko sukurti.