Aurimai, VU TSPMI baigei tiek bakalauro, tiek magistro studijas. Kaip atsidūrei institute ir kokios mintys apima baigus studijas?

Ką studijuosiu apsisprendžiau tik paskutiniais gimnazijos metais, svarsčiau klasikinį pasirinkimą tarp istorijos ir TSPMI. Po studijų kurį laiką egzistavo savotiška tuštuma. Galbūt tai ir pripratimas prie rutinos, prie žmonių, prie aiškaus, suskirstyto plano. Turbūt ne vieno pabrėžta ir kiek banaloka, bet man svarbiausias TSPMI bruožas – žmonės. Ir net pasibaigus studijoms, visiems pokalbiams, ginčams, kvailiojimams, tie sutikti žmonės niekur nedings. Manau, galiu drąsiai sakyti, kad dalis jų – draugai visam gyvenimui.

Šiuo metu dirbi LRT užsienio naujienų skyriuje. Ar Šiuolaikinės politikos studijų programoje įgytos žinios padeda analizuojant pasaulio įvykius?

Be jokių abejonių. Per seminarus techninių žinių apie tai, kas vyksta pasaulyje – ne itin daug, bet svarbiausia yra tai, kad institute mokomės kelti klausimus ar abejoti, o klausiant ar abejojant mezgasi minčių grandinė. Pasvarstymų ir diskusijų, kurių imdavomės per seminarus, faktų sraute labai reikia.

Kelis metus grojai „TSPMI band‘e“, prieš tai grojai grupėje „Fun Clock“, taip pat žinome, kad vienas iš tavo pomėgių – paukščių stebėjimas. Kaip pavykdavo rasti laiko pomėgiams studijų metu?

Muzikavimas pomėgiu institute buvo jau tik epizodiškai, bet prisiminimai iš PoDi ir band’o repeticijų – tik geriausi. Na o paskutiniais bakalauro studijų metais atsiradusį paukščių stebėjimą ar „paukštinimą” galiu vadinti turbūt ne tik pomėgiu, bet ir savotiška aistra. Galbūt, jei paukščiai mano gyvenime būtų atsiradę anksčiau, šiandien būčiau ornitologijos magistras, vykdyčiau monitoringus, leisčiau dienas gamtoje ir t.t. Ilgainiui pomėgio tiesiog reikėdavo, nes porą savaičių neišlėkus į pievą, mišką ar į pelkę, imdavo „rauti stogą”. Tad ir to laiko atsirasdavo.

Gavai apdovanojimą už geriausią Šiuolaikinės politikos studijų baigiamąjį darbą, kurio tema – „Didžiųjų duomenų iššūkis politikai“. Kaip nusprendei pasirinkti tokią temą?

Praėjusiais metais frazės „duomenų apsauga”, „Facebook skandalas”, „manipuliacija”, „burbulai” ar  „duomenų kaupimas”  skambėjo turbūt taip dažnai, kaip dar niekada anksčiau. Ar tai būtų „Cambridge Analytica” istorija, ar socialinių tinklų „trolių” paieškos. Be abejonės, šiose istorijose ir apskritai duomenų pasaulyje esama įtakos ir politiniams procesams: nuo aiškiausiai matomų pasekmių, pavyzdžiui, rinkimams iki to, kaip individai suvokia save, savo grupę skaitmeninėje erdvėje ar socialiniuose tinkluose. Be to, tirti procesus, susijusius su didžiaisiais duomenimis, mokslininkams – sudėtinga, tikriausiai keičiasi ir pats pažinimo procesas. Tad klausimų ši technologija kelia daugybę ir politikos mokslininkai juos turi užduoti bei ieškoti atsakymų.

Magistro darbe kalbi apie tai, kad visuomenės kontrolės formos keičiasi – nebėra reikalo disciplinuoti ir bausti, nes net noras pasipriešinti skaitmeninei kontrolei taip pat tampa tos pačios sistemos dalimi ir suteikia vertingų duomenų. Ar įmanoma kažkaip išvengti kontrolės? Kokios svarbiausios tavo darbo išvados?

Darbas galėtų paskatinti į skaitmeninius procesus žvelgti ir iš teorinės perspektyvos, mums jau pažįstamų ar netikėtų prieigų. Viena vertus, iš socialinių tinklų ar paieškos mechanizmų kaupiamus didžiuosius duomenis ir jų panaudojimą galime suprasti, kaip psichologijos disciplinų, psichometrijos (protų skaičiuotojų) ir biheviorizmo (elgesio inžinierių), tąsą ar samplaiką. Kita vertus, pastarosioms šakoms politikos teoretikai ar, pavyzdžiui, egzistencialistai nuolatos prieštaravo. Čia ryškus F. Dostojevskio „pogrindžio žmogaus“ pėdsakas, destrukcija ir protestas prieš dėsnius. Įtampą tarp šių dviejų stovyklų apžvelgiu ir darbe. Bet su didžiaisiais duomenimis keičiasi ir protų skaičiuotojai, ir elgesio inžinieriai, atsisakantys griežtų taisyklių, modelių ar racionalumo apibrėžimo. Taip leidžiamas ir egzistencializmo protestas, svarbu, kad ir jis virstų duomenimis. Kitaip tariant, tinkle galime būti nenuspėjami, bet nenuspėjamumas – taip pat duomenys, kurie yra kaupiami ir kuriuos galiausiai galima panaudoti, kuriant algoritmus, personalizuotas reklamos ar rinkimų kampanijas.

Ko palinkėtum VU TSPMI bendruomenei?

Kaip jau sakiau, labiausiai institutui esu dėkingas už čia sutiktus žmones. Jų skirtumai, prieštaros ar idėjos ir kuria institutą. Savo ruožtu, TSPMI suteikia sąlygas skirtingoms idėjoms skleistis, nė karto per seminarus nepamenu atvejo, kai kuri nors idėja ar požiūris būtų atmestas. Atvirkščiai – įžvalgos skatinamos, studentai gali rinktis pluoštą skirtingų dalykų. Lai niekas neįsižeis, bet man gaila, kad per pastaruosius porą metų institutas būtent dėl šių bruožų trūkumo, mano manymu, sulaukė kiek nepagrįstos kritikos. Veikiausiai palinkėjimas būtų išlikti atviru ir skirtingu bei diskutuoti net ir su tais, kurie kritikuoja.