Koks buvo Tavo kelias į Lietuvą? Kaip nusprendei čia atvykti ir kas priimant šį sprendimą buvo lengviausia ar sudėtingiausia?

Į Lietuvą atvykau 2018 metų liepą. Mano žmona yra lietuvė, tad drauge atkeliavome aplankyti jos šeimos – planavome čia pasisvečiuoti vos keletą mėnesių. Vis dėlto, kadangi mano gimtojoje šalyje Nikaragvoje nuo 2018 m. balandžio vyko politiniai neramumai, kurie užsitęsė iki 2019-ųjų vidurio, nutarėme, kad geriausias sprendimas būtų pasilikti Lietuvoje. Taip persikėlėme į Vilnių, įsigijome šunį ir įsikūrėme čia. Nors šis pasirinkimas nebuvo planuotas ir priėmėme jį dėl susidariusių aplinkybių, procesas, per kurį teko pereiti visiškai nebuvo sudėtingas. Asmeniškai jaučiuosi labai šiltai priimamas bendruomenės Lietuvoje.

Papasakok mums daugiau apie gyvenimą Nikaragvoje. Kokia buvo Tavo rutina ir kaip ji skiriasi nuo kasdienybės Lietuvoje?

Pagrindinis skirtumas tarp Lietuvos ir Nikaragvos – neabejotinai oras. Pastarojoje klimatas labai karštas, niekada anksčiau nebuvau patyręs, ką reiškia žiema! Pradžioje dėl šio pokyčio per daug nepergyvenau, priešingai, buvo smagu pirmąjį kartą išvysti sniegą. Tačiau nematyti saulės tris ar keturis mėnesius iš eilės tikrai tapo didžiuliu iššūkiu. Prieš atvykdamas į Lietuvą, mažame Nikaragvos paplūdimio miestelyje per nevyriausybinės organizacijos rengiamą programą dirbau meno mokytoju. Taigi, atvykus čia, mano vaidmuo kardinaliai pasikeitė – vėl tapau studentu.

Kas labiausiai nustebino atvykus čia? Galbūt tam tikrų įpročių teko atsisakyti, o galbūt priešingai – atradai kažką naujo?

Manau, kad galiu pasidalinti dvejais labiausiai nustebinusiais dalykais: tai būtų didžiuliai miškų plotai, kuriuos gali rasti keliaudamas bet kur Lietuvoje, bei šalies pagoniškos kultūros šaknys. Greičiausiai abu šie dalykai yra kažkaip susiję. Nikaragvoje gali rasti vulkanus, džiungles, paplūdimius, bet tikrai neturime nieko, ką būtų galima prilyginti lietuviškiems miškams – juos tikrai įsimylėjau, o pasivaikščiojimas miške tapo neatskiriama mano kasdienės rutinos dalimi. Taip pat, kadangi mano asmeninė aistra yra piešimas ir tapyba, pastebėjau, kad į kūrybą įterpiu vis daugiau medžių. Manau, kad ši nauja aplinka tikrai įkvėpė ir padarė įtaką mano darbams. Kalbant apie pagoniškąją kultūrą, tai irgi buvo tikras atradimas – susižavėjau skirtingais simboliais, istorijomis, tradicijomis, ritualais ir meno darbais, kuriuos mačiau aplankytose Lietuvos vietovėse.

Apibūdini save kaip savamokslį menininką, taip pat dirbi su „Art on Wall“ komanda. Kaip nusprendei pasirinkti politikos mokslus ir kaip supranti ryšį tarp meno ir politikos?

Meno niekada nevertinau kaip savo profesijos – pradėjau jį naudoti kaip įrankį, padedantį išreikšti idėjas, kurių nepavyksta įvardinti žodžiais. Vis dėlto, kai atvykau į Lietuvą, mano žinios šioje srityje tikrai pasitarnavo organizuojant seminarus, dirbtuves šia tema, dalyvaujant festivaliuose, kuriuose galiu dalintis savo kūryba su platesne auditorija.

Sostinėje Managvoje įsikūrusiame Nikaragvos Nacionaliniame autonominiame universitete (isp. UNAN) taip pat studijavau politikos mokslus – trūko vos dviejų semestrų, kad būčiau baigęs Diplomatijos ir politikos mokslų studijų programą. Gaila, tačiau mano šalyje šios srities studijos gali būti labai komplikuotos. Mano manymu, valdančioji Nikaragvos partija pernelyg įsitraukia į universitetų veiklą ir jų valdymą, ypač, jei tai yra ne privačios aukštojo mokslo įstaigos. Dėl šios priežasties 2016 m. nusprendžiau padaryti pertrauką nuo studijų ir įsitraukti į savanorystės programas nuošalesnėse Nikaragvos vietovėse. Nors dabar dėl politinių neramumų šalyje studijas tęsiu čia, Lietuvoje, tikiu, kad grįžęs į Nikaragvą galėsiu aktyviau įsitraukti į politinį šalies gyvenimą – tam tikrai pravers ir žinios bei įgūdžiai, kuriuos įgaunu Vilniaus universitete.

Kaip vertini VU TSPMI įgyjamą studijų patirtį? Galbūt turi patarimų, kuriais norėtum pasidalinti su kitais studentais?

Mano patirtis – labai pozityvi, manau, kad čia laiką praleidžiu išties turiningai. VU TSPMI išmokau daugiau nei tikėjausi, o studijos išplėtė mano pasaulio matymą. Patarimas kitiems studentams? Aktyviai dalyvauti ir nenustoti reikšti savo nuomonės tiek užsiėmimų metu, tiek už instituto ribų. Akademinė aplinka yra labai saugi vieta dalintis savo supratimu bei pamatyti alternatyvų – dėstytojų ir kurso draugų – požiūrį. Ši priešprieša, iššūkiai ir diskusijos yra tai, kas geriausiai paruošia po studijų laukiantiems realaus gyvenimo scenarijams.