Vykdai mokslinį projektą, kuriame daugiausia dėmesio skiri didėjančios socialinės ir ekonominės nelygybės Europoje pasekmėms. Ar gali apie jį papasakoti daugiau? Kaip susidomėjai šia sritimi?

Esu Budapešto Korvino universiteto doktorantūros paskutinio kurso studentas, šiuo metu atlieku tyrimą pagal programos „Horizontas 2020“ projektą „FATIGUE“, skirtą populizmo nagrinėjimui. Šiame projekte, kurio tikslas – ištirti pastarojo meto populizmo bangą Vidurio ir Rytų Europoje iš daugiadisciplininės perspektyvos, dalyvauja dar penkiolika doktorantų iš Europos universitetų konsorciumo. Projekte dalyvaujantys ekonomistai, politologai ir antropologai rengia bendrą knygą, kuri yra pagrindinis projekto rezultatas. Savo tyrime analizuoju socialinės ir ekonominės nelygybės sąsajas su populizmo išaugimu tiek paklausos (gyventojų paramos), tiek pasiūlos (partijų strategijų) atžvilgiu. Darbe siūlau naują teorinį pagrindą, paremtą politinės filosofijos, ekonomikos ir sociologijos sričių įžvalgomis. Teorinį pagrindą tikrinu naudodamas kiekybinę visuomenės ir ekspertų apklausų analizę, taip pat lyginu dabar pareigas užimančius populistinius politikus Vengrijoje ir Lietuvoje.

Šia tema susidomėjau dėl jos aktualumo ir dėl to, kad manau, jog kai kuriuos savo įgūdžius galėčiau pritaikyti gilinant mokslinius tyrimus šiuo klausimu. Kartu populizmo tema kelia nemažai iššūkių, nes tuo metu, kai pradėjau savo tyrimą, buvo, man rodos,du moksliniai straipsniai šia tema, o dabar gausu nuomonių, mokslinių žurnalų, taip pat specialių kursų, skirtų būtent populizmo fenomenui.

Bolonijos universitete Italijoje įgijai Rytų Europos tarpdisciplininių tyrimų ir studijų (MIREES) magistro laipsnį. Kaip sekėsi studijuoti?

Studijos buvo puikios! Bolonijoje praleidau pirmuosius metus, kurie tikėjausi, jog bus labai ramūs: valgysiu gerą maistą, pramogausiu ir kartais darbuosiuosi prie užduočių. Tačiau realybė buvo tokia, kad nors buvo daug gero maisto, reikėjo ir daug mokytis. Antruosius studijų metus praleidau Budapešte – tai buvo privaloma mobilumo programa. Man taip pat pasisekė, kad vienas iš mano dėstytojų buvo velionis profesorius Leonidas Donskis – tai tikriausiai buvo viena geriausių mano akademinio gyvenimo patirčių. Apskritai paėmus, skirtingas požiūris į Rytų Europą ir pernelyg didelis Rusijos romantizavimas Vakaruose buvo pagrindinis mano patirties iššūkis.

Buvai vizituojantis tyrėjas Londono universiteto koledžo (UCL) Slavistikos ir Rytų Europos studijų mokykloje (SSEES). Kokia buvo tavo patirtis?

Beveik metus praleidau Londone, UCL, taip pat stažavausi Europos rekonstrukcijos ir plėtros banke, tačiau dėl pandemijos ši praktika baigėsi anksčiau nei turėjo. Pabėgau, kai tik išgirdau apie Boriso Džonsono pradinį „bandos imuniteto“ planą, ir nuo to laiko niekada nesigailėjau. Būdamas doktorantu, daugiausia dirbau su savo vadovais UCL SSEES: prof. Elodie Douarin, taip pat prof. Julia Korosteleva. Ši patirtis buvo labai naudinga: dažnai susitikdavome, dirbau su duomenimis ir iki semestro pabaigos turėjau galimybę parengti savo pirmąjį straipsnį. UCL turi gausius išteklius doktorantams ir daugybę minkštųjų įgūdžių ugdymui skirtų mokymų, kuriuose daugiausia dėmesio skiriama prisistatymui, apsimetėlio sindromo atsikratymui, susitelkimui į rezultatų sklaidą, taip pat rašymo pratyboms. Būtinai norėjau tai išnaudoti ir manau, kad tai man buvo labai naudinga.

Dirbai ir studijavai daugelyje šalių, įskaitant Moldovą, Italiją, Vengriją ir Lietuvą. Kokie pagrindiniai šių šalių skirtumai? Kurioje šalyje tau labiausiai patiko? Ar tau patinka Lietuvoje?

Esu kilęs iš Moldovos, tačiau baigęs vidurinę mokyklą išvykau iš šalies, o vėliau grįždavau trumpesniam laikui. Kaip bakalauro studentas Lietuvoje praleidau iš viso septynerius metus, taip pat dirbau privačiame sektoriuje vienoje iš tarptautinių įmonių dideliais stikliniais langais Vilniaus apylinkėse. Vienu metu nusprendžiau, kad galiausiai norėčiau išbandyti akademinę karjerą, kas galiausiai mane nuvedė į Italiją, o paskui į Vengriją. Vietos, kuriose studijavau ir gyvenau, man daugiausia asocijuojasi su žmonėmis. Visose šalyse turiu nedaug, bet gerų draugų, su kuriais nuolat palaikau ryšį. Studijuojant skirtingų šalių kalbas tikrai atsiveria daug durų, o tai labai svarbu norint suprasti daugelio dalykų kontekstą. Kadangi teisiškai esu susijęs su Vengrija, bet emociškai prisirišęs prie Moldovos ir Lietuvos, esu gana šališkas rinkdamasis mėgstamiausią vietą. Lietuvą myliu dėl lietingo oro (juokiasi), ramybės, profesionalumo, meilės laisvei ir krepšiniui bei labai didelių ambicijų.

Kokie tavo pagrindiniai akademiniai interesai čia, Lietuvoje? Ką dažniausiai veiki Institute?

Kadangi tai mano paskutiniai doktorantūros metai, pusę metų leidžiu Lietuvoje, kur daugiausia dėmesio skiriu disertacijos užbaigimui. Dalis darbo yra apie Lietuvos populistines partijas, tad akivaizdu, kad buvimas šalyje padeda išsigryninti šią dalį. Darbo juodraštį pristačiau TSPMI vykusiame doktorantūros kolokviume ir sulaukiau gerų atsiliepimų bei pastabų. Kartu su disertacija rengiu mokslinį darbą, kuriame daugiausia dėmesio skiriu pilietinei kultūrai, jos interesams ir kapitalizmo atmainoms Vidurio ir Rytų Europoje, ypač šalyse, kuriose valdžioje yra populistai. Mano vadovė yra prof. Ainė Ramonaitė. Iš pradžių planavau palyginti Vengriją ir Lietuvą pilietinės visuomenės atsparumo demokratijos nuosmukiui atžvilgiu. Kaip visada nutinka atliekant tyrimus, jis gana smarkiai pasikeitė, todėl dabar aš daugiau dėmesio skiriu visam regionui ir lyginu vėlyvą populistų atėjimą į valdžią Estijoje su gana ankstyva Vengrijos populistų sėkme. Birželio viduryje katedros seminaro metu pristatysiu darbinį dokumentą su preliminariais rezultatais.

Ką veiki ne studijų metu? Kaip atrodo tavo laisvalaikis?

Žaidžiu krepšinį, bet šiuo metu sveikstu po kelio operacijos, todėl galiu tik stebėti, kaip „Žalgiriui“ šį sezoną nesiseka. Taip pat turiu mažylį, tad jis, man, kaip jaunam tėvui, yra mano laisvalaikis. Visi trys gyvename Prienuose, mano žmonos gimtajame mieste. Jis puikus disertacijos rašymui, susipažinimui su vietine tarme  ir sodininkystei, tačiau yra gana nuobodus, kalbant apie jaunų žmonių veiklas.

Galiausiai, galbūt yra kažkas, ko norėtum palinkėti VU TSPMI bendruomenei?

Deja, kadangi esu užsiėmęs doktorantūros studentas, neturėjau galimybės visapusiškai įsitraukti į bendruomenės veiklą. Tačiau mano, kaip pašaliečio, požiūriu, VU TSPMI yra labai įtakinga ir gerai žinoma institucija Lietuvoje, visiškai įsitraukusi į jos politinį gyvenimą, o jos absolventai užima vadovaujančius postus viešajame sektoriuje. Vis dėlto neatrodo, kad institutas  būtų žinomas tarptautiniu mastu. Manau, kad laikui bėgant tai pasikeis, tačiau mano pageidavimas būtų skirti daugiau dėmesio doktorantams, paveikiems moksliniams tyrimams, taip pat studentų ir dėstytojų tarptautiškumui.