Esi būsimas 3 kurso studentas VU TSPMI; Kaip atradai kelią į institutą, kokie dalykai institute tave labiausiai domina?

Kelią į TSPMI pasirinkau dar būdamas 10-oje klasėje. Kaip šiandien pamenu, sėdėdamas mokykloje Istorijos pamokoje, buvau maloniai nustebintas, kad visiškai nesimokęs istorijos, iš kontrolinio gavau berods 9, šį kontrolinį savo ir mokytojo nuostabai parašiau geriausiai klasėje. Buvo keista tiek man, tiek mokytojui, tiek, turbūt, visai mano klasei, kadangi mokykloje pasižymėjau kaip „blogas“ mokinys – nesimokiau, bėgdavau iš pamokų ir visaip kitaip maištavau. Būtent šis pažymys iš istorijos kontrolinio mane atvedė į tą stadiją, kuomet suvokiau, kad nesu jau toks beviltiškas kvailys. Svarbu paminėti, kad mokykloje visuomet turėjau „blogo“ mokinio, vaiko etiketę, kuri persekiojo mane visą gyvenimą. Grįžtant prie pažymio, suvokiau, kad yra labai gera kai tave pagiria prieš visą klasę ir į tave žiūri nebe tik kaip į klasės klouną. Nuo tos akimirkos, pradėjau gerai mokytis, skaityti daug knygų, užsiiminėti pilietine veikla, kuomet mano gyvenime atsirado kelios organizacijos – „Žinau, ką renku“, „Baltosios pirštinės“, na ir „Jaunųjų politologų mokykla“, į kurią papuolęs galutinai suvokiau, kad čia yra mano vieta. Tiesą sakant, pamenu pirmąją dieną Jaunųjų politologų mokykloje – tik atvykęs galvojau, kad visi už mane protingesni, niekas nenorės su manimi bendrauti, galų galiausiai neturėsiu apie ką šnekėtis su kitais šio projekto dalyviais, kadangi tuo metu nepilnai supratau kaip ta politika veikia, tačiau klydau. Buvau priimtas kaip į geriausių draugų kompaniją, kurioje atradau krūvą bendraminčių, su kuriais neretu atveju prasilenkiame VU TSPMI koridoriuose. Taip ir prasidėjo mano kelias institute.

Kalbant apie dalykus, kurie mane domina VU TSPMI, galiu drąsiai teigti, kad saviraiškos laisvė. Dar prieš įstodamas į TSPMI pradėjau domėtis Iranu, Irano branduoliniais ginklais ir šiek tiek Islamu. Universitete gaunu visas galimybes plėsti savo žinias, tiek rašto darbais, tiek diskusijomis su dėstytojais, kursiokais. Taip pat, mane labai žavi, kad mes nesame įsprausti į kažkokius rėmus – mano studijuojama studijų programa yra visapusiška – pradedant nuo filosofijos baigiant ekonomika ar statistika. Jaučiuosi, kad baigęs studijas būsiu atsikandęs po gabalą įvairių politikos krypčių iš didelio torto, o tortai man labai patinka. Be to, tiesą sakant, man labai patinka rašyti rašto darbus, o jų TSPMI yra labai daug. Mano nuomone, kai rašai rašto darbą įsigilini į tau svarbią temą, ieškai atsakymų į tave dominančius klausimus, o pabaigoje turi savo sunkaus darbo vaisių, kuris vienaip ar kitaip prisideda prie tavo žinių ir atveria duris ateities politiniams tyrimams.

Antrame kurse buvai išvykęs studijuoti į Vengriją, kaip pasirinkai šią šalį? Kaip sekėsi studijos Budapešte?

Taip, daug kam keista, tačiau su Erasmus+ programa buvau išvykęs į Vengriją, Budapeštą. Neslepiant tikrosios priežasties kodėl išvykau būtent į Budapeštą, galiu drąsiai sakyti, kad nepatekau į pirmus du studijų užsienyje pasirinkimus (Belgija, Jungtinė Karalystė), todėl antrojo etapo metu teko rinktis iš likusių variantų – Lenkija, Latvija, Estija ir kitos šalys, kurių daugumoje reikėjo vokiečių ir arba ispanų kalbos, tačiau mano akis užkliuvo už Vengrijos, juolab, grįžau į prisiminimus, kad esu praeityje keletą kartų viešėjęs Budapešte, todėl nieko negalvodamas užpildžiau anketą ir išvykau. Tik atvykus, po kelių savaičių prasidėjo karas, na, o Vengrijos pozicija šio karo atžvilgiu niekam nėra paslaptis. Buvo keista, kai Lietuvoje visi ėjo į gatves, protestavo, daug aukojo, buvo susirūpinę dėl Ukrainos ir visos Europos Sąjungos saugumo, na, o Vengrijoje visi gyveno tą patį gyvenimą, kurį gyveno prieš karą.

Kalbant apie studijas, galiu teigti, kad buvo ir gerų akimirkų, buvo ir nelabai. Po studijų priėjau prie išvados, kad bent jau tame universitete kuriame studijavau į mus žiūrėjo kaip į „Erasmus studenčiokai“, o ne kaip į pilnaverčius studentus. Tarp tų gražių akimirkų papuola keletas mūsų dėstytojų, kurie tikrai yra išmanantys savo specialybę, savo sritį, mokantys įtraukti studentus, su jais jaunatviškai bendrauti. Buvo ir tokių dėstytojų, kurių dėstymo metu visi studentai veikdavo kas ką – kas socialinius tinklus maišė, kas telefone žaidimus žaidė, kas miegojo. Bet visumoje patiko, nekartočiau, bet patiko.

Prie Rusijos ambasados Vengrijoje rengei tylius protestus; Kaip sugalvojai tai pradėti? Kokie didžiausi sunkumai ir iššūkiai kilo? Kaip manai, ar tau pavyko ištransliuoti savo žinutę?

Kaip jau minėjau keletame interviu, atsikėlęs vasario 24-osios rytą ir išgirdęs žinią, kad prasidėjo rusų kariuomenės veržimąsis į Ukrainą iš pradžių nesupratau kas įvyko. Kiek vėliau, kai jau viskas susidėliojo galvoje nusprendžiau, kad prisijungsiu prie Budapešte esamų protestų, kurių mano nuostabai arba nebuvo, arba apie juos žinutė manęs niekaip nepasiekė, todėl keletos dienų laikotarpyje nusprendžiau, kad noriu išreikšti savo pilietinę poziciją kad ir svetimoje šalyje ir tyliai atsisėdau prie rusų ambasados. Kalbant apie sunkumus – iš manęs dažnai tyčiojosi valstybės tarnautojai (policijos pareigūnai, jei juos taip galima vadinti), taip pat, į mano pusę skraidė kandžios replikos, buvau keletą kartų apspjautas, vieną kartą mane tiesiogine to žodžio prasme užpuolė – suplėšė mano plakatą, spjovė į mano pusę, mane vadino fašistu ir taip toliau, tačiau mano nuomone, jei atsiranda žmonių, kurie tau oponuoja piktai, reiškiasi, kad tu viską darai gerai. Aišku, nėra labai smagu, kai iš tavęs tyčiojasi uniformuoti policininkai, kurie keletą kartų buvo nusisegę ženklelius su ekipažo numeriu, taip pat, užsideda kaukes ir akinius nuo saulės, ir pradeda vaipytis – visa tai atrodo tiesiog vaikiškai.

Kalbant apie iššūkius – didžiausias iššūkis atlaikyti visuomenės spaudimą ir žinojimą, kad esi vienas svetimoje šalyje, kurios valdžios atstovai neretu atveju savo komunikacija parodo kurioje „ežero“ pusėje jie yra. Iš to labai matosi ir šalies gyventojų nuomonių pasiskirstymai – vieni labai palaiko Ukrainą ir ukrainiečius, kiti labai palaiko Rusijos pusę. Keisčiausia ir sunkiausia buvo matyti kai ištisi autobusai vaikų gegužės 9-ąją vyko švęsti „pergalės dienos“ įsisegę georgijaus juosteles, vilkintys karinėmis uniformomis ir kepuraitėmis. Visi atrodė tokie laimingi, nepaisant to, kad kaimynystėje vyksta karo žiaurumai, karo nusikaltimai. Taip pat, verta paminėti ir tai, kad kartu su ukrainiete Helen ir TSPMI studente Kamile sugalvojome rengti anglų kalbos pamokas ukrainiečiams. Būdavo labai sunku matyti daug sudaužytų širdžių, sužlugdytų likimų. Visuomet prieš pamokas darydavome tylos minutes, kurių metu būdavo sunkiausia – girdėti kaip kažkas verkia, girdėti kaip kažkas iš „mokinių“ artimųjų žuvo. To niekaip neįmanoma perduoti žodžiais, o ypač minčių užrašymu.

Kodėl tau svarbus pilietinis aktyvizmas?

Mano nuomone, pilietinis aktyvizmas yra vienas iš stipriausių demokratijos bruožų. Asmeniškai savo gyvenime naudojuosi fraze „So that others may live“. Ši frazė man reiškia labai daug. Kalbant labai paprastai – man tiesiog yra labai gera padėti kitam žmogui, kuriam reikia pagalbos, man patinka kaip atlygį gauti žmonių šypsenas, tai atperka visą tavo sunkų darbą kurį iki šiol atlikai. Taip pat, man labai patinka naudotis demokratijos suteikiamomis galimybėmis – turėti laisvą žodį, kurį dažnu atveju naudoju savo ir aplinkinių teisėms ginti.

Ką norėtum palinkėti instituto bendruomenei?

Universiteto bendruomenei norėčiau palinkėti stiprybės šiais nelengvais laikais. Norėčiau taip pat paskatinti visus savanoriauti, aktyviai dalyvauti pilietinėje veikloje, juk taip kuriame savo šalį. Taip pat, norėčiau visų paprašyti ir visiems priminti, kad aukotumėte Ukrainai! Tai yra be galo svarbu. Daugelis žmonių „prisitaikė“ prie esamos situacijos, tačiau esu šventai įsitikinęs, kad negalima pamiršti ir prisitaikyti. Mūsų visų pagalba šiuo metu yra be galo svarbi. Na, o pabaigai – vienybės.

Paaukoti galite:

www.blue-yellow.lt