Dorota, šiuo metu esi politikos mokslų bakalauro programos trečiakursė. Kas paskatino pasirinkti studijas institute? 

Universitetą visada mačiau kaip galinti suteikti išsilavinimą, o ne įgūdį ar amatą, todėl politikos mokslų programos – ir, ko gero, platesne prasme disciplinos, – tarpdiscipliniškumas ir paskatino ateiti į institutą. Be to, jau gimnazijoje mačiau VU TSPMI kaip vienintelę tokio tipo politinės pakraipos mokslo kalvę – žmonės, kuriuos skaičiau ir kurie tapo mano autoritetais, daugeliu atveju buvo baigę institutą ar netgi jame dėstė. Džiaugiausi matydama glaudžią instituto bendruomenę, prie kurios norėjau kuo greičiau prisijungti.

Priklausai VU TSPMI studentų korporacijai RePublica. Ką tau suteikė dalyvavimas korporacijoje? 

Korporacija susaisto tai, kas studentiškame gyvenime vyksta kasdieną, su gilia tradicija – nors šiemet švenčiame tik 20-ąjį gimtadienį, korporatyvizmo tradicija yra daug senesnė. Principai, vienijantys korporacijų narius – meilė Tėvynei, pagarba mokslui, darbas akademijos ir instituto gerovei, – praeivių ausims gali skambėti dirbtinai, tačiau praktikoje jie veikia geriau už bet kokias procedūrinės deklaracijos, juk mes savo noru įsipareigojame siekti to, kas peržengia nūdienos ribas.

Šiuo metu darbuojasi Rytų Europos studijų centre. Kokios tavo atsakomybės studijų centre? Kokias žinias, įgytas studijų metu, panaudoji darbe? 

Esu Rytų Europos studijų centro projektų asistentė, šiuo metu darbuojuosi prie įvairaus plauko užduočių: nuo projektų vykdymo (pavyzdžiui, kartu su Užsienio reikalų ministerija organizuojame Konferencijos dėl Europos ateities diskusijų ciklą), naujienlaiškio apie mūsų veiklą paruošimo iki dalyvavimo ekspertiniuose paneliuose ir analitinių tekstų rašymo (birželį, dėl ko labai džiaugiuosi, pasirodė pirmoji mano ir prof. T. Janeliūno analitinė publikacija „Lietuva J. Bideno administracijos darbotvarkėje: JAV interesai ir galimybės Lietuvai išlaikyti Vašingtono dėmesį“). Be abejo, daugeliu prasmių dirbdama RESC atspispiriu nuo to, ką išmokau institute: greitai ir kokybiškai analizuoti informaciją, mokėti ją pateikti, koncentruotis į tai, kas svarbiausia. Tačiau asmeninis indėlis į visa tai yra ne ką mažiau svarbus – Centro darbuotojams būdingi ne tik „klasikiniai“ politikos mokslų absolventų įgūdžiai, bet visų pirma atsakingumas ir darbštumas. Skamba galbūt nuobodžiai, bet šios dvi savybės didele dalimi prisidėjo prie to, kokį Rytų Europos studijų centrą turime šiandien – profesionalų „smegenų centrą“, matomą ir girdimą ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.

Taip pat dirbi ir LRT radijo žurnaliste. Kuo patrauklus yra žurnalisto darbas? 

Žurnalisto darbas, ko gero, patrauklus savo dinamiškumu ir kartais, atrodo, jokiam žmogui nepakeliamais darbo tempais – žurnalistas bando vytis tai, kas vyksta pasaulyje, o jame, pripažinkime, vyksta tikrai daug. Mano galva, geras žurnalistas savyje derina ir norą domėtis tuo, kas vyksta aplinkui, ir mokėjimą kritiškai priiimti visa tai, kas gaunama iš išorės, ir pakankamai turtingą vidinį žinių, patirčių, mokslų bagažą – pripažinkite, ne pats lengviausias pasiekti savybių sąstatas. Darbe praverčia daugybė dalykų, visų pirma pažintys ir asmeniniai kontaktai (jau klišiniu tapęs „networking”), kalbų mokėjimas, įgūdis atskirti tai, kas svarbu, nuo to, kas lieka antroje, trečioje ir taip toliau eilėje.

Visai neseniai, kartu su komanda, laimėjai VU TSPMI ir Valstybės saugumo departamento organizuotą projektą „Žvalgas Savaitei“. Kokią temą nagrinėjo tavo komanda? Ar įsivaizduotum save dirbant žvalgės darbą? 

Su komanda bandėme nustatyti, ar per COVID-19 pandemiją Rusijoje išplėtotos žmonių sekimo technologijos kelia grėsmę Lietuvos pilietinei visuomenei. Niekas neabejoja tuo, kad Maskvos veiksmai, švelniai tariant, nėra palankūs Lietuvai, tačiau įsigilinę į tam tikrą labai specifinę potemę, būtent į skaitmenines „surveillance“ technologijas, pamatėme, jog artimiausiu laikotarpiu Rusija nebus pajėgi rinkti žmonių užsienyje duomenis. Aišku, nagrinėjant tokias temas visada reikia laikyti ranką ant pulso, nes „dalykų padėtis“ gali ūmai pasikeisti. Analitinis žvalgo darbas man, tiesą pasakius, patiko, tačiau ateitį siečiau su plačiąja prasme trečiuoju sektoriumi, kuriame esu jau pakankamai ilgai „įsišaknijusi“.

Kuo užsiimi laisvu metu, po darbų ir studijų? 

Ko gero, kaip ir kiekvienas žmogus, daugiau ar mažiau susijęs su akademija, susiduriu su laiko skaitymui stygiumi: kartais sunku prisiminti, kada paskutinį kartą skaičiau ką nors „sau”. Turėdama laisvesnę minutę ją bandau skirti būtent skaitymui, kad iš skaitytojos nevirsčiau vien tik knygų kolekcionere. Jei ateina įkvėpimas, bandau į ranką imti plunksną ir kai ką parašyti. Šiemet taip pat pirmininkauju Lenkų diskusijų klubui. Kartu su kolegomis vykdome kelis projektus, siekiame atstovauti lenkų bendruomenės Lietuvoje interesams valstybiniu lygmeniu, todėl laisvo laiko iš tikrųjų lieka visai nedaug.

Galiausiai, ką palinkėtum VU TSPMI bendruomenei?  

Linkiu išlikti kokybės – asmeniškos, bendruomeniškos, akademinės ir analitinės, – standartu, puoselėti visų pirma mintį, o ne klišes, ir su giliu pasitikėjimu savo veiksmų teisingumu ir pagrįstumu žengti pirmyn į naują trisdešimtmetį!