Dovile, nuo pat studijų VU TSPMI pradžios esate aktyvi bendruomenės narė. Tad pirmiausiai klausimas, kaip išsirinkote studijas institute ir kas paskatino jas čia tęsti, netgi apsiginti daktarės laipsnį?

Man baigiant mokyklą studijos TSPMI buvo tiek prestižinės, kad labai sėkmingai išlaikius baigiamuosius egzaminus buvo beveik neįmanoma nepabandyti įstoti. Ypač jei linksti į socialinius mokslus. Ir aš pabandžiau. Ir ant VU fakulteto sienos Saulėtekyje, kur konkrečią dieną ir valandą būdavo paskelbiami priėmimo rezultatai ir visi gyvai braudavosi jų pažiūrėti, pamačiau, kad pavyko. O tada jau kaip toje reklamoje – „kartą paragavęs, negali sustot“. Institutas pasiūlė įdomias studijas ir įtraukiančią bendruomenę. Bet labiausiai žavi TSPMI būdinga augimo mąstysena, nes čia sutikti žmonės nuolatos siekia patys augti ir auginti Institutą. Norisi būti to dalimi.

Kokiais būdais įsitraukėte į bendruomenę? Nuo ko viskas prasidėjo? Ar dalyvavote tik akademinėje, ar ir popaskaitinėje veikloje?

Man atrodo, kad bendruomeninės veiklos turi ypač didelę vertę ir ją dažnai jauti netgi ilgiau nei išgirstų paskaitų. Studijų metais nemažai bendravome su kursiokais. Bakalauro metu buvo madingi „cementuojantys“ vakarėliai. Ypač šilti santykiai buvo susiklostę tiek su magistrantūros kursiokais, tiek su kolegomis doktorantais. Vis tik svarbiausiu bendruomeniškumo šaltiniu Institute man tapo korporacija RePublica. Ji jungė įvairias studentų kartas, kurios be korporacijos gal ir nebūtų radę progų bendrauti. Žmonės, su kuriais kartu kūrėme korporacijos tradicijas, liko vienais artimiausių ir pabaigus studijas. O už Instituto ribų labai daug gavau iš VU Žygeivių klubo – aukščiausios pasiektos viršūnės, įsimintiniausi žygiai nutiko su klubu. Jei studijuočiau iš naujo, bendruomeninės veiklos imčiausi dar daugiau.

Papasakokite apie savo dabartinę veiklą – kaip atsidūrėte Viešosios politikos ir vadybos institute (PPMI), ką ten veikiate?

PPMI atlikau bakalaurams privalomą praktiką. Tuomet dauguma praktikuodavosi valstybės institucijose, itin populiarios buvo Užsienio reikalų ar Krašto apsaugos ministerijos. Tad pasukti į nedidelį privatų institutą, teikiantį tyrimų paslaugas viešajam sektoriui, buvo neįprastas sprendimas. Tada dar niekas nenumatė, kad PPMI išaugs į europinio lygio viešosios politikos analizės centrą, kad teiksime paslaugas Europos Komisijai dirbdami su ekspertais iš viso pasaulio ar kad žengsime į didžiųjų duomenų analitikos sritį. Visa tai yra dabartinė mūsų realybė. PPMI nuolatos keitėsi ir augo, o su juo augau ir aš – nuo praktikantės iki tyrimų direktorės ir verslo partnerės. Džiaugiuosi, kad TSPMI įgytos žinios ir dabar padeda teikti atsakymus į politikos formuotojams kylančius klausimus ir taip prisidėti prie geresnės politikos įgyvendinimo.

Esate VU TSPMI Alumni draugijos Tarybos pirmininkė ir Alumni draugijos veidas. Ką veikia Alumni draugija? Kiek alumnų ji jungia? Koks yra draugijos tikslas? Kaip gimė idėja ją įkurti?

Idėja, kad TSPMI alumnai galėtų susiburti į bendruomenę, man atrodo, jau sklandė daugelio mintyse. Užteko iniciatyvinei grupei pakviesti ir į steigiamąjį susirinkimą 2015 m. atėjo virš 120 alumnų. Šiai dienai turim 572 narius ir esame viena stipriausių, jei ne stipriausia, alumnų draugija Vilniaus universitete. Draugija siekia burti TSPMI alumnus į aktyvią bendruomenę ir palaikyti ryšį su TSPMI, nesvarbu, kiek metų prabėgo nuo universiteto baigimo. Vykdome mentorystės TSPMI studentams programą, teikiame Alumni stipendiją, atlikome TSPMI alumnų apklausą, susitinkame Alumnų Kalėdose, vasaros piknike ir kituose šviečiamuosius ar tinklaveikos renginiuose. Ypač džiugina, kad ir svetur gyvenantys alumnai aktyviai dalyvauja veiklose, buriasi savo šalyse  –  jau turim „filialą“ Briusely!  – ir tampa tikrais TSPMI ambasadoriais užsienyje.

Ką tik prasidėjo registracija į Mentorystės programą. Kas tai yra? Kas turėtų registruotis ir ko galima tikėtis iš programos? Ar pati esate buvusi arba būsite mentore?

Tai yra galimybė, kurią reikia griebti 🙂 Šiemet turim 25 alumnus, kurie pasiryžę tapti mentoriais TSPMI studentams ir būti išklausančiu bei patariančiu balsu net ir karantino sąlygomis. Tai patyrę žmonės, kurie gali pasidalinti žiniomis įvairiose profesinėse ir gyvenimiškose srityse ar padėti susikurti reikiamų socialinių ryšių. Programoje dalyvauti gali visi TSPMI bakalaurai ir magistrantai. Ypač kviesčiau tuos, kurie turi motyvacijos iš mentorių pasiimti kuo daugiau arba turi konkretų tikslą. O man šie metai yra pirmų kartų mentorystės srityje metai: pati pirmąkart turiu mentorę „Women Go Tech“ programoje (puiki patirtis!) ir planuoju pirmąkart tapti mentore TSPMI Alumni mentorystės programoje.

Atrodo, jog esate itin veiklus žmogus – kaip viską spėjate? Ar turite laisvalaikio pomėgių? Kokių?

Smagu, jei taip atrodo iš šalies. Pagal tai, kiek turiu idėjų, norėčiau spėti daugiau 🙂 Kalbant apie laisvalaikį, tai turiu tokią seną meilę Vilniui. Prasidėjo prieš keliolika metų, kai tuomet dar retoje senų Vilniaus fotografijų parodoje ją kartu žiūrėjusieji susiginčijo, ar Vilnius per dešimtmečius išlieka visai nepasikeitęs, ar priešingai – jis jau visai kitoks. Ir kaip bebūtų keista, žiūrint į tas nuotraukas, abi pusės atrodė teisios. Miestas suintrigavo. O meilė išvirto į knygų apie Vilnių kaupimą (ir skaitymą, žinoma), ekskursijų lankymą, miesto fotografavimą…

Kaip sekasi leisti karantiną? Ar karantino laikotarpiu, kaip dabar dažnai pasitaiko, skaitote knygas? Jei taip, kokias? Kokia jūsų paskutinė perskaityta knyga?

Laikas, kai turiu galimybę daugiau skaityti, man yra geriausias laikas. Dažniausiai tai būna atostogos, bet, pasirodo, gali būti ir karantinas. Šiuo metu skaitau Gabijos Lunevičiūtės knygą „Vilniaus atminties punktyrai“, kurioje ši populiari Vilniaus gidė sudėliojo dvylikos senųjų vilniečių pasakojimus apie miestą. O viena iš paskutinių perskaitytų yra Elenos Gasiulytės „Lietuvos vizionierės“, pristatanti dešimt išskirtinių moterų Lietuvos istorijoje. Žmonių patirtys yra tai, kas dabar mane įkvepia.