Kaip susidomėjote studijomis TSPMI? Kodėl pasirinkote Politikos ir medijų magistro programą ir kuo ji gelbėja Jūsų kasdienybėje?

Į magistro studijas nestojau iškart baigusi bakalauro studijas. Padirbėjau porą metų ir tada buvo sukurta ši programa, nusprendžiau, kad nebėra, ko laukt. Patraukė dėmesį ne tik politikos teorijos, bet ir medijų aspektas, tarpdisciplininės studijos, kurių tuo metu buvo reta. Žvalgiausi studijų VU TSPMI. Sakyčiau, kad bet kokios studijos, mokslai padeda gerokai praplėsti akiratį, svarbu stoti ten, kur būtų įdomu mokytis. Žurnalistiniame darbe to plataus akiračio besikeičiant pokalbių ir interviu temoms reikia kasdien.

Papasakokite ryškiausią prisiminimą apie studijas VU TSPMI. Kas institute paliko didžiausią įspūdį?

Geriausiai prisimenu pirmąjį mėnesį, mes susirinkome tokie skirtingi, iš skirtingų aplinkų ir su skirtingomis darbo patirtimis. Bėgant laikui supranti, kaip svarbu išsiaiškinti ir išdiskutuoti perskaitytus autorius. Sužavėjo ir betarpiškas bendravimas su dėstytojais.

Esate vienas iš matomiausių LRT veidų. Koks buvo Jūsų karjeros kelias į LRT? Ar visada svajojote ten dirbti?

Kelias į LRT buvo pažymėtas profesinės praktikos ženklu. Iki tol buvau atlikusi profesines praktikas spaudoje ir radijuje. Bet, neabejotinai, televizinis žanras sužavėjo labiausiai. Atsiradus galimybei likti dirbti reporterės darbą, nedvejojau. Žinoma, pradėjus mokytis magistro studijose reikėjo išmokti dar geriau planuoti savo laiką, taupyti kiekvieną minutę. Buvo sunku, bet nuo to tik įdomiau.

Gal galite papasakoti apie savo dieną ir kartu pateikti keletą patarimų VU TSPMI studentams kaip viską suspėti ir išlikti produktyviems?

Planavimas ir miegas. Bent jau man budėjimas per naktį, rašymas, o po to braukymas baigdavosi išvarvėjusiomis akimis ir prie apytuščio dokumento. Tad visada sakau, kad rytas už vakarą protingesnis. Net ir pasikartojimus egzaminui pasilikdavau ankstyvam rytui.

O šiaip svarbu turėti vadinamus „deadline’us” net jei niekas to ir nereikalauja, tai labai sveika, ypač rašant baigiamuosius darbus.

Esate daugelio didžiausių Lietuvoje renginių dalis. Kokie jausmai užplūsta vedant tokius renginius kaip „Tūkstantmečio dainų šventė“ ar visą dieną komentuojant Popiežiaus vizitą Lietuvoje?

Būti tokių įvykių epicentre – didelė atsakomybė ir, žinoma, milžiniška patirtis. Gal pirmosios minutės būna kupinos jaudulio, ypač matant prieš save tūkstantinę jūrą žmonių, bet po to pradedi mėgautis akimirka, nes žinai, kad tai tikriausiai nebepasikartos.

Lietuvos šimtmečio kontekste daug kalbėjome apie idėją Lietuvai. O kokia būtų Jūsų idėja institutui?

Manau institutas klesti ne tik tada, kai yra stojančiųjų, besimokančiųjų, bet kai yra tokių lektorių, dėstytojų, profesorių dėl kurių nori žmonės ten mokytis. Tai mano idėja institute sukurti laisvo klausytojo akademiją, kur būtų skaitomos universalios paskaitos, ir jose galėtų dalyvauti ne tik instituto studentai, bet ir žmonės seniai užvėrę instituto duris.