Ian, papasakok daugiau apie save. Kaip susidomėjai politika?

Kai man buvo 19 metų, pirmą kartą prisijungiau prie pilietinės (angl. grassroots) organizacijos. Tai buvo pirmas kartas, kada įsitraukiau į politinę veiklą. Tuo metu apatija ir nepasitikėjimas Hondūro politikoje buvo įprastas reiškinys. Aš nebuvau išskirtinis. Nors aš visada domėjausi filosofija ir sociologija, atrodė įdomu susipažinti su tuos pačius interesus turinčiais žmonėmis, todėl prisijungiau prie organizacijos.

Galų gale ne tik per politinius darinius, bet ir per aktyvų įsitraukimą į socialinį judėjimą ir šalies gyvenimą, aš netikėtai susidūriau su paslėpta mūsų istorijos puse. Po tokio susidūrimo niekas negali likti abejingas politikai. Nuo to laiko aš jaučiu stiprų ryšį su politika.

Atvykai čia iš Hondūro. Koks buvo tavo pirmasis įspūdis apie Vilnių? Ar tau čia patiko?

Dažniausiais klausimas, kurį man atvykus užduodavo lietuviai, buvo „Ar tau šalta?“, į kurį visada atsakydavau „TAIP!“ Netrukus paprastai išgirsdavau ką nors panašaus į „Na, bus blogiau…“ Manau, kad tai yra slapto priėmimo į šalį ritualo dalis. Po keleto žiemų praleistų čia, aš esu tas, kuris užduoda tokius klausimus.

Kokie yra tavo akademiniai interesai? Apie ką rašysi savo magistro baigiamąjį darbą?

Važiuodamas autobusu pro langą pamačiau tris moteris, laukiančias eilėje. Mažas ūgis, tamsūs plaukai ir rudos spalvos oda buvo visiškos priešingybės mano tuometinėms idėjoms apie tai, kaip lietuviai turėtų atrodyti.

Gal smalsumą sukėlė jų fizinis panašumas į mane, galbūt ieškojau prieštaravimų mano išankstinei nuomonei apie Lietuvą, tačiau nepaisant visko, man jos pasirodė labai įdomios.

Netrukus sužinojau, kad tos moterys priklauso romų bendruomenei Vilniuje, „čigonai“, kaip jie vadinami lietuvių kalba. Romų bendruomenė susiduria su stipriu pasipriešinimu iš likusios Lietuvos visuomenės dalies. Manau, kad ram turi įtakos tautos kūrimo procesas, kurį Lietuva pradėjo 90-aisiais. Mano darbas sukasi aplink šią idėją.

Tai paskutinis tavo Rytų Europos ir Rusijos studijų semestras VU TSPMI. Kaip įvertintum savo patirtį čia?

Po viso šio laiko aš patobulėjau ne tik akademiškai, bet ir asmeniškai. Aš susipažinau su nuostabiais žmonėmis, iš kurių labai daug išmokau. Negalėčiau prašyti daugiau.

Kokie yra tavo ateities planai? Ar planuoji pasilikti gyventi Lietuvoje?

Šiuo metu  teikiu paraiškas įvariems projektams, kuriuose norėčiau dalyvauti, pats kuriu  projektus, pavyzdžiui, dokumentinį filmą apie nacionalizmą ir fotografijos esė apie „naujuosius“ lietuvius, taigi aš tikrai kurį laiką čia vis dar būsiu.

Esi  fotografas ir filmų kūrėjas, ar gali papasakoti apie tai daugiau?

Meną suprantu kaip savo politinių interesų dalį. Fotografija ir kinas yra keletas būdų, kaip reflektuoti, o kartu ir įtraukti, visuomenę kitomis akimis. Aš sukūriau keletą projektų Hondūre ir Centrinėje Amerikoje ir, kaip jau minėjau, dirbu su keletu projektų Lietuvoje. Man jie, politika ir menas, nėra skirtingi dalykai; politika ir menas, tai vienas ir tas pats. Aš suprantu vieną per kitą.