– Kokia tavo istorija?

Esu Ieva iš Vilniaus. Ir iš Naujininkų. Ir iš TSPMI. Esu čia nuo 2004 metų, su didesnėmis mažesnėmis pertraukomis. Mano istorija tokia „lagamininė“: studijos TSPMI, magistro studijos Barselonoje, į kurias išsiruošiau nelabai mokėdama ispanų kalbos ir nelabai turėdama pinigų už jas susimokėti, pradėtos ir sustabdytos doktorantūros studijos Barselonos universitete, bilietai į Čilę į vieną pusę, „parduotos“ vasaros prekiaujant suvenyrais Norvegijoje tam, kad būtų pinigų studijoms, keli „pagyvenimai“ Briuselyje, keli trumpesni ar ilgesni vizitai skirtingose Lotynų Amerikos šalyse ir… grįžimas namo po beveik 8 metų.  Trumpai – TSPMI – visoks užsienis – TSPMI. Istorija smagi, su daug lėktuvų, traukinių, miegojimo oro uostuose, nežinojimo, ką daryti po metų, ir laimingu grįžimu.

– Kokia veikla užsiėmei mokyklos bei užsiimi studijų metu?

Mokykloje užsiėmiau viskuo – nuo muzikos iki šokių, buvau klasės seniūnė nuo tikriausiai pirmos klasės, domėjausi taikomaisiais menais, keramika, piešimu, teatru ir t.t. Studijuodama šiek tiek prisidėjau prie SA socialinės–akademinės srities, kurį laiką debatavau, vaidinau VU teatre. Dabar, reikia prisipažinti, kad tuo metu, kai nesiruošiu paskaitoms arba neskaitau darbinės/mokslinės literatūros disertacijai, teoriškai, skaitau geras  knygas, o praktiškai – „binge watch’inu“ serialus, restauruoju senus baldus arba užsiimu siuvimu.

– Kodėl pasirinkai studijuoti TSPMI? Kaip sekasi studijuoti?

TSPMI nusprendžiau stoti dar maždaug 9 klasėje – tėtis aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje, vėliau tapo liberalų partijos nariu, stengėsi burti rajono bendruomenę, tad nuo politikos iš principo nebuvo kur pabėgti. Dar dabar gadinam visas šventines šeimos vakarienes savo politinėmis diskusijomis. Niekada nesigailėjau ir manau, kad socialiniai mokslai/politologija/politikos ir visuomenės studijos yra vieni įdomiausių ir reikalingiausių mokslų: loginis mąstymas, argumentų grindimas, gebėjimas analizuoti, gebėjimas suvokti, kad tikrovė sudėtingesnė nei rodo „juoda ir balta” apibendrinimai, kad visuomenė keičiasi ir tą galima/reikia analizuoti  ir pan. yra labai reikalingi. Ypač dabar, kai pasaulis keičiasi tokiu greičiu, kad vis dažniau kalbame apie naująją industrinę revoliuciją ir tai, ką ji atneš mums kaip visuomenei. Tai – ne tik įdomios, bet ir labai reikalingos diskusijos.

– Kaip tu prisidedi prie savęs, Lietuvos ir pasaulio kūrimo?

Savęs kūrimas – neišvengiamas procesas tada, kai minutėlę sustoji ir pradedi „reflektuoti“ apie save, savo santykius su kitais ir šalimi/vieta, kurioje esi. Taigi – pirmiausia, save „kuriu“ klausdama „kodėl“ ir galvodama apie savo pasirinkimų priežastis ir pasekmes. Kita vertus, nežinau ar galima taip „garbingai“ sakyti, kad kuriu Lietuvą ir pasaulį. Pradėjau domėtis Lotynų Amerika ir mane nustebino, kiek daug dalykų nežinome, kaip supaprastiname sudėtingus procesus ir kiek dalykų tiek vienoje, tiek kitoje pasaulio vietoje yra panašios. Bandau ir čia, ir ten kalbėti apie tai, kaip skirtingai/panašiai matomas pasaulis skirtingose Atlanto pusėse – nuo kultūrinių skirtumų iki požiūrio, kad ir į JAV ir Rusiją. Tikiuosi, kad toks kalbėjimas turi prasmę – tik išgirdę kitokias nuomones/pasaulėžiūras ir minutėlę ties jomis (nuoširdžiai) sustoję ir pareflektavę, galime geriau suprasti pasaulį (ir save). Kartais procesas būna labai nemalonus, tačiau labai reikalingas. Tad, tikriausiai taip – kalbėdama apie kitaip matomus dalykus ir tolimus kontekstus, tikiuosi, kad bent šiek tiek prisidedu prie atviros, apsišvietusios Lietuvos kūrimo.

Aišku, gal galvoju per gerai.

​​- Papasakok vieną įdomią/smagią istoriją, įvykusią TSPMI.

Tų smagių istorijų TSPMI būta/tebebūna labai daug. Bet kad jau čia vyksta gynimai, galiu oficialiai prisipažinti, kad be kitų 1000 ir vienos klaidų, kurias palikau bakalaurinio darbo tekste (ir kurias visas pastebėjo recenzentas), sugebėjau blogai užsirašyti savo pačios pavardę tituliniame lape. Man regis, recenzijoje taip ir buvo suformuluota „autorė net nesugebėjo užsirašyti savo pačios pavardės“. Teliko įkvėpti ir per gynimą sakyti, jog klaidos mano, tačiau negalima telktis į jas ir nepastebėti atlikto tiriamojo darbo reikšmės (be abejo – labai didelės!). Tad taip, išmokau skaityti viską po tris kartus. Ir visada ieškoti šviesiųjų problemos pusių.