Ieva, kaip prasidėjo tavo kelias VU TSPMI? Kas paskatino rinktis politikos mokslus?

Politikos mokslai visuomet atrodė intelektualiai bei kūrybiškai įdomūs. Traukė ir apčiuopiamas politikos mokslų ryšys su kasdienybe – abstrakčiai teorizuodamas visuomet stengiesi išlaikyti santykį su realybe. Man graži ir artima ši dinamika – joje ištinka daug atradimo džiaugsmo.

O grįžtant į mokyklos laikus, kai teko rinktis – manau, kad lemtingos buvo paskutiniųjų metų istorijos pamokos, kuriose buvome skatinami analizuoti istorinius procesus ir juos sieti su dabartimi. Iš mūsų klasės net trise įstojome į VU TSPMI – aš drauge su Baliu ir Dovilu.

Jau prabėgo keletas metų po tavo bakalauro studijų baigimo, ką geriausiai prisimeni iš studijų? Koks dalykas ar dėstytojas/dėstytoja paliko didžiausią įspūdį?

Pamenu, kaip būdavo gražu, kai foje užsipildydavo išskleistais skėčiais po lietaus!

Institute visuomet žavėjausi M. Šešelgyte, I. Vinogradnaite. Turiu šiltą atsiminimą apie J. Dementavičiaus Lietuvos politinės minties istorijos paskaitas bei L. Gudžinsko Lyginamąją politiką. Dauguma dalykų buvo išties vertingi ir įdomūs, po paskaitų jausdavausi tarsi pilnesnė.

Mieliausi buvo treti ir ketvirti metai institute – pajutau gilesnį ryšį su disciplina, dėstytojais, bendruomene. Gal ir pati tuo metu labiau atsivėriau, pamenu trečius ir ketvirtus metus kaip labai šiltus.

Kaip apsisprendei tęsti magistro studijas užsienyje? Gal galėtum plačiau papasakoti apie savo patirtį Švedijoje?

Kaip ir minėjau, trečiame kurse užgimęs gilesnis ryšys su disciplina pasiuntė stiprų impulsą, jog mokytis toliau tikrai noriu. Tą daryti užsienyje pasirodė kaip savalaikis ir geras iššūkis, džiaugiuosi, jog jo ėmiausi. Įstojau ten, kur ir labiausiai norėjau – į Lundo universiteto Europos politikos magistro programą.

Patirtis Švedijoje mokslų prasme buvo labai prasminga. Mokytis buvo gera, studijuoti dalykai patiko ir įtraukė, ryšys su dėstytojais visuomet buvo šiltas. Pusmečiui mainais buvau išvykusi ir į Islandiją, kur Islandijos universitete studijavau Mažų valstybių ir Europos integracijos programoje.

Tiesa, žmogiška prasme studijuoti užsienyje nebuvo visuomet lengva. Nors mūsų nedidelė studentų grupė Lunde bendravo tikrai glaudžiai, sudėtinga kompensuoti namus. Manau, svarbu turėti tvirtą motyvaciją kur ir kodėl važiuoji, ji tikrai padeda likti stipriam, kai esi toli, o žiemos gūdžios.

Kiek žinome, net ir studijų metais neapleidai muzikos, kaip pavyko derinti mokslus ir šią veiklą?

Manau, kad kūrybinė veikla budrina intuiciją, be kurios politologija taptų nykesnė. Ji atveria protą įvairesniems impulsams, klausimams, padeda ne tik daugiau matyti, bet ir pastebėti.

Muzika į mano gyvenimą taip pat įneša ne tik kūrybingumo, bet ir šiokio tokio lengvumo, kaip ir ilgi pasivaikščiojimai ar gulėjimas po medžiu. Tuomet būna proga šiek tiek atsitraukti nuo intensyvaus mąstymo ir truputį priartėti prie paprasčiausio pajautimo, pabuvimo su savimi, tai įneša perspektyvos.

Tad, manau, mokslai ir muzika ar bet kokia kūrybinė veikla turi būti ne tiek derinami, kiek natūraliai vienas kitą papildo ir nuspalvina. Be kūrybingumo elemento bet kokioje disciplinoje gali turėti daug žinių, tačiau nesugalvoti, ką pasakyti.

Taip pat esi viena iš kandidačių gauti „JCDecaux“ premiją, skirtą skatinti jaunųjų Lietuvos menininkų kūrybą – kaip atsirado „Pinigų uosto“ kolektyvas?

Taip, labai džiaugiamės patekę į finalinį etapą – parodą Šiuolaikinio meno centre.

Idėją pasiūlė menininkas Paul Paper, jis ir pakvietė prisijungti formuojant bei gryninant politinę projekto žinutę. Projektu siūlysime pažvelgti į globalią mokesčių slėpimo offshore’uose problemą. Kaip ir galima nujausti iš kolektyvo pavadinimo – nevengsime absurdo kaip meninės kalbos formos, tačiau kartu ir labai rimtai paliesime tokius jautrius problemos elementus kaip kolonializmo palikimas, globalios ir asmeninės gerovės priešpriešos, individo ir valstybės santykio blukimas.

Parodos Šiuolaikinio meno centre atidarymas vyks lapkričio 30-tą – kviečiu užeiti.