Kaip prasidėjo jūsų kelias TSPMI? Kas paskatino rinktis jūsų studijų programą?

Mano šeimoje visą laiką, kai tik pradėjo kurtis Sąjūdis ir kilo išsilaisvinimo banga, stalai buvo nukrauti periodika, buvo skaitoma viskas, ką tik buvo galima skaityti, buvo sekami politiniai įvykiai ir visur, kur tik buvo galima, tėtis mane pasiimdavo. Kai kur aš ir pati niekam nesakiusi nueidavau. Taip pat, turėjau savo periodikos kolekciją ir bandžiau viską suprasti vaiko, paskui jau paauglės akimis, labai domėjausi politika, aš tikrai aistringai buvau panirusi į šią stichiją. Dabar šiek tiek juokinga tai prisiminti, bet tada atrodė labai rimta. O kai jau mokiausi dešimtoje klasėje, mūsų šeimos draugas papasakojo, kad įkurtas toks politikos mokslų institutas ir kad, jei jau aš taip domiuosi politika, tai gal man verta būtų pagalvoti ir apie tokias studijas. Ir nuo to momento aš daugiau nieko nebenorėjau, tik mokytis TSPMI.

Kas labiausiai įsiminė ar paliko didžiausią įspūdį iš studijų institute?

Viskas buvo nauja, viskas buvo kitaip nei iš sovietinio švietimo gniaužtų neišsivadavusioje mokykloje, o aš supratau, kad tai, kaip įsivaizdavau, ką aš studijuosiu, buvo, švelniai pasakius, visai kitaip. Bet vis tiek buvo labai įdomu. Tai ir paliko didžiausią įspūdį – kad man buvo be galo įdomu. Ir iki šiol įdomu. Instituto laikotarpis yra vienas svarbiausių mano gyvenime – čia susipažinau su savo geriausiais draugais, iki šiol esančiais mano gyvenime, ir čia susidėliojo mano profesinės perspektyvos.

Ko palinkėtumėte instituto bendruomenei ir būsimiems studentams, kurie galvoja apie studijas VU TSPMI?

Aš linkiu, kad institutas būtų labai svarbi plyta jūsų gyvenimo namo statybose. Antraip nėra ko gaišti laiko. Bet jei jis nebūtų to vertas, aš to nelinkėčiau.

Priklausote LRT Tyrimų skyriui. Kuo įdomi yra tiriančio žurnalisto diena?

Tiriamoji žurnalistika yra vis tik vienas sunkiausių žanrų. Ir emociškai, ir net fiziškai, nes tai sekinantis, ilgas ir daug pastangų reikalaujantis darbas. Bet tuo pačiu jis turi ilgalaikį efektą. Aš tai labai branginu ir labai vertinu, nes, kai pasaulis gyvena šios dienos naujienomis, kai prieš valandą nutikęs įvykis jau yra istorija, labai lengva pasiduoti tai vilionei – padaryti ir užmiršti. O tiriamoji žurnalistika neleidžia užmiršti. Ji kapsto iš užmaršties ir pateikia seniai nutikusius dalykus ant naujos lėkštutės, sukabina į grandinę. Tai kai kam būna netikėta ir net labai nemalonu, bet užtat nepaneigiama.

Gal galite pasidalinti, kaip atrodo jūsų darbo diena? Su kokiais iššūkiais susiduriate?

Atsikeli ir dirbi. Būna duobių, būna labai nemalonių akimirkų, kai sulauki šlykštaus puolimo ir net viešo dergimosi – juk ne į angelų sargų darbus gilinamės ir juos viešiname. Bet būna saldus pergalės jausmas, kai susiveda galai – supranti, kad atrišai mazgą. Kasdien labai nemažai būna darbo su šaltiniais, su dokumentais, kartais ir labai nuobodaus.

Ar nekyla dvejonių dėl kalbėjimo kontraversiškomis ir kai kam „nepatogiomis“ temomis? Kokius iššūkius tai kelia?

Mes sulaukiame labai daug puolimo. Labai daug. Bet mes suprantame, kad tai toks darbas, kad mūsų „medžiaga“ juk yra sisteminės korupcijos schemos ir naivu būtų net tikėtis, kad gali nebūti puolimo. Daug didesnis iššūkis yra bandyti suprasti, kodėl nedaug kas keičiasi arba išvis nesikeičia.

Kurį diskusijos vaidmenį mieliau rinktumėtės – klausiančiojo ar klausiamojo? Kodėl?

Man abu mieli, tačiau aš ne tas žmogus, kuris galėtų daug įdomaus papasakoti klausiamojo pozicijoje. O kadangi esu smalsi, tai man labai patinka klausinėti.

Girdėjome, jog turite aistrą juvelyrikai ir net ją kuriate, ar tiesa? Iš ko semiatės įkvėpimo?

Juvelyrikai labai mažai lieka laiko – tam, kad ką nors sukurtumei, reikia ramybės. O darbo pobūdis ramybės suteikia mažai. Bet vis tiek kartais užsuku į studiją – kaitinant metalą liepsna sudeginu susikaupusią įtampą. Mano rankos tokios, kurios tarsi jaučia metalą, tai kažkaip kyla iš vidaus. Ir jei yra koks nors šio jausmo paaiškinimas, tai gal tik toks, kad mano abu tėvai buvo dalininkai.