Pirmas klausimas susijęs su tuo, kuo jūs domitės, o tai – filosofija, politinė mintis. Kodėl apskritai verta ir reikalinga tyrinėti filosofiją ? Juk žmogus, kreipiantis dėmesį į naudą, mąstantis utilitaristiškai galėtų užduoti tokį klausimą. Kaip jam galima būtų atsakyti?

Jei imtume tokį idealųjį utilitaristiškai mąstantį žmogų, kuris, mano galva, tikrame gyvenime neegzistuoja, tai, esu įsitikinęs, jam galima sakyti beveik bet ką, tačiau tu jų vis tiek neįtikinsi. Toks žmogus greičiausiai reikalaus praktinės pridėtinės vertės, o aš galiu apibūdinti savo paties santykį su tiriamuoju dalyku, t.y. filosofija, politinės minties istorija ir idėjomis, dviem aspektais. Vienas aspektas yra toks veikiau estetinis – filosofiniai tekstai dažnai savyje talpina gražias, netikėtai nuskambančias įžvalgas. Tarsi skaitytum gerą romaną, kuris tikrai vyksta gyvenime. Kitas aspektas yra psichologinis – jį, žinoma, galima suvokti ir kaip socialinį – labiau susijęs su savęs arba savo visuomenės pažinimu: suprasti, kas tu esi, kaip gali mąstyti, kodėl mąstai taip, kaip mąstai. Man įdomu suprasti save. Galbūt dėl to esu toks savotiškas akademinis intravertas, kuriam filosofijos istorijos studijos, tiek ideologijų studijos yra susijusios su gilesniu savęs ir savo bendruomenės suvokimu. Galima būtų tai apibūdinti žodžiu „sąžinė“ ir sąžinės studijomis, ta pirmine savižinos prasme.

Ar savęs pažinimui yra būtina filosofija? Ar neįmanomi kiti būdai? Pavyzdžiui, mokslas?

Matyt, patys žinote, kad filosofija apibrėžiama kaip išminties meilė ir taip pat gali būti laikomas mokslu. O ko reikia išminties meilei? Visų pirma, mylėti, o tai aktyvus santykis. Filosofija yra aktyvus santykis su idėjomis. Tuo tarpu išminties formos yra įvairios. Kad ir vadinamasis pozityvistinis mokslas ar mokslas, siekiantis pažinti idėjas, kuris irgi savaip empirinis.

Skirtumas atsiranda tuomet, kai pradedi mylėti tik savo dalyką. Studijos universitete dažnai verčia įsimylėti tik savą dalyką, o tuomet aplinkui esantys objektai yra lenkiami į tą siaurąją pusę. Galbūt būtent filosofija padeda to išvengti, nes ji savyje potencialiai talpina skirtingų perspektyvų matymą. Tačiau tai turbūt nėra tik filosofams būdinga – bet koks išmintingas žmogus taip mąsto ir elgiasi.

Ar visą laiką, nuo pat studijų pradžios universitete, norėjote tyrinėti ir suprasti idėjas?

Aš ne visai toks kaip mano kursiokas Deividas Šlekys, kuris surado karo studijas labai anksti (šypsosi). Nors kai bandau prisiminti save pirmaisiais studijų metais, tai buvau susikūręs iliuziją, kad viską, ką tik veiksiu akademijoje, bandysiu sieti su utopijomis ir Tolimaisiais Rytais. Pirmąjį savo sąmoningesnį rašto darbą – tokį, kurį tikrai stengiausi gerai parašyti – rašiau apie kinų politinę mintį ir utopinius jos aspektus, o pas A. Jokubaitį rašiau apie I. Kanto utopiškumą.

Vėliau atradau, kad utopijos glaudžiai susijusios su ideologijomis, o ideologijos – su idėjomis. Jei nori turėti gerą utopiją, reikia turėti vaizduotę, įsivaizdavimą kaip kažkas turi veikti ir atrodyti. Matyt, galvoje visuomet šią mintį turėjau, tačiau neturėjau įrankių, kaip tai pasakyti, žodžių, kaip įvardyti. Universitetas būtent tai ir davė – daugiau galimybių, pavyzdžių, variacijų pasakyti tai, ką turi galvoje. Ta pati idėja vis apsivelia naujais žodžiais, naujomis prasmėmis ir idėjomis.

O ar tam tikra prasme valstybės idėja, kurią nagrinėjote savo disertacijoje ir monografijoje „Tarp ūkininko ir piliečio: modernėjančios Lietuvos politinės minties istorija“, nėra susijusi su utopiškumu? Ir jei taip, tai kaip?

Mano požiūriu, taip – valstybės teorijos yra susijusios su utopijomis. Karlas Mannheimas mano, o man ši jo mintis vis dar patinka, kad bet kuri politinė vaizduotė, bet kuri politinė ideologija turi savo utopinį projektą. Bet kuri utopija nori sukurti savo tvarką, kuri yra nukreipta į ateitį. Net jei tai grįžimas į praeitį, ji vis tiek matoma kaip dabarties ir ateities vizija. Todėl bet kuri programa yra utopiška, nes siūlo tai, ko dar faktiškai nėra. Kartu ji turi ir ideologinių elementų, nes atsiremia į kažkokius pasaulėžiūrinius principus, kuriuos norima įskiepyti. Utopija ir ideologija yra persidengiantys dalykai.

Kodėl galiausiai savo disertacijoje išsirinkote valstybės idėją, o ne, pavyzdžiui, kaip lietuviai supranta laisvę?

Disertacijos kryptį kažkuriuo metu netyčia nustatė į mano rankas pakliuvęs Quentino Skinnerio tekstas apie valstybės sampratą angliškai kalbančiose valstybėse. Tiesa, į analizę jis įtraukia ir Italijos tradiciją, nes pats žodis „state“ yra lotyniškos kilmės. Man pasidarė įdomu, kas gi vyksta Lietuvoje su šia sąvoka. Viena vertus, reikėjo pasirinkti tam tinkančią metodologinę perspektyvą, todėl neišvengiamai viskas pasikreipė į sąvokų ir idėjų analizės metodą. Kita vertus – kai pradėjau domėtis valstybės, kaip žodžio, istorija, o vėliau ir kaip idėjos, viskas pasirodė dar įdomiau. Pasirodo lietuviškasis žodis „valstybė“ yra „moderno“ produktas, tiek dėl to, kad vėlai atėjo į lietuvių kalbą, tiek savo talpinamomis prasmėmis. Ar jo vietoje galėjo būti kitkas? Galėjo. Kiekviena idėja yra aiškinama kitomis idėjomis. Bet kurią idėją galima pavadinti ašine ir per ją suvokti kitas idėjas. Tą patį galima kalbėti ir apie „valstybės“ sąvoką – kai tariamas šis žodis, galima kalbėti ir apie politinę bendruomenę, valstybės valdymo principus, asmenų santykius su valdžia. Bandyti taip išanalizuoti galima daugelį idėjų lygiai taip pat ir minimą laisvės idėją.

O kodėl rašote dar ir į viešąją erdvę, pavyzdžiui, portalą Bernardinai.lt? Kodėl nepakanka „tylaus“ mokslinio darbo?

Yra toks žodis… Garbėtroška. Jei šitai įrašysite, tai atrodys labai negerai.

Atrodys kaip autoironija.

Autoironija yra pavojingas dalykas. Tai, kas tau atrodo ironiška asmeniniame pokalbyje, viešojoje erdvėje gali būti perskaityta kaip tiesa. Galbūt todėl, kad ironijoje yra dalis tiesos. Kaip ir šiuo atveju – skaitant kitų gerus tekstus neišvengiamai pradedi norėti į juos lygiuotis. O jei jie, bent kai kurie iš jų, garbingi, tai kažkam gaunasi, kad ir pats trokšti tokiu būti….

Bet dar blogesnį žodį sugalvojau – grafomanija. [juokiasi]. Žinote, būna ateina geros mintys ir praeina. Ir labai nusivili, kai jos išnyksta. Kai neužrašai, tai jų tarsi nebelieka. Bent man jų gaila. Tuose tekstuose kartais pasitaiko gerų minčių, o jos tuomet pasilieka gyventi. Jei į viską paprasčiau žiūrėti tai iš tikrųjų man tiesiog patinka rašyti. Rašymo procesas yra aktyvus kūrimas, kai kartais netyčia atrandi dalykus, kuriuos nežinojai tavyje esant. Netikėtai ateinančios mintys yra postūmis rašyti. Jei kyla klausimas, kaip paskatinti mintis, tai atsakymas paprastas – reikia mąstyti. O rašymas priverčia mąstyti. Į tai žiūriu kaip į, viena vertus, intelektualinį iššūkį pačiam sau, kad kažką bandyti pasakyti kitaip, o jei sakai, kas jau yra žinoma, tai bandau pateikti kitokią, naują perspektyvą. Praplėsti skaitančiojo pasaulį. Kita vertus, tai – estetinis pasitenkinimas. Ne tik tai, ką sakai, bet ir kaip sakai.

Galbūt dar galėtumėte papasakoti apie savo studijų pradžią VU TSPMI? Kodėl apskritai kilo idėja stoti?

Mano geras suolo draugas nusprendė ten stoti. Kai reikėjo rašytis prioretitetus, aš irgi įrašiau TSPMI. Matyt, galima būtų pavadinti atsitiktinumu. Man įtaką tikrai padarė aplinka. Beveik nieko nežinojau apie TSPMI. Pamenu, kad buvau nuėjęs į pristatymą – lyg ir Dumbliauskas kalbėjo, juokavo, buvo gera atmosfera, tačiau galiausiai sprendimas buvo priimtas remiantis tuo, kad tai skambėjo gyviau nei teisė, praktiškiau nei filosofija, ir kūrybiškiau nei kokia biochemija. Toks jaunatviškas naivumas, dėl kurio, visgi, nesigailiu.

O kas tuomet labiausiai jus sužavėjo, nustebino? Galiausiai juk baigėte ir bakalaurą, ir magistrą, įstojote doktorantūrą, o dabar ir dėstote.

Visą laiką romantizavau ir vis dar romantizuoju studentišką gyvenimą. Galbūt tai ir užkabino – galimybė studentauti. Gyvenau bendrabutyje, man ten patiko, nes gyvenau tarp įvairių kitų žmonių: sociologijos, filosofijos, psichologijos studentų. TSPMI žmonės, žinoma, atliko savo vaidmenį. Čia buvo kursiokų, kuriems kažkas nuoširdžiai buvo įdomu, kai kurie jau tada jie turėjo ne tik aukštus akademinius, bet ir žmogiškumo standartus. Ir mane tas tiesiog džiugino. Dar buvau iš tų žmonių, kuriems A. Jokubaitis ir V. Radžvilas buvo kažkas netikėto, maloniai nustebinančio ir tai negalėjo nežavėti.

O kuo jie stebino?

Jie tiesiog turi charizmą. Jie moka kalbėti, pateikia anksčiau neapmąstytus argumentus, pasakoti apie dalykus, kurie, atrodo, turėtų būti labai sudėtingi. Ir dar – juos sudėti pakankamai skaidriai, o tai yra savotiškas mokslas, net jei jie to žodžio nemėgsta (šypsosi). Hm. Dar Jokubaičio seminaruose jis geba palaikyti pokalbį, įtraukia, o toks bendravimas labai žavi. Atsiranda pojūtis, kad kažką kartu kuriate. Ypač smagu tai buvo studijuojant magistre ar doktorantūroje, kur su visais pradedi užmegzti atviresnį, labiau kolegišką santykį nei bakalauro studijose.

O jums pačiam patinka dėstyti?

Atvirai sakant, man nepatinka paskaitos žanras, labiau patinka seminarai, bet ir tie – labiau kameriniai. Juose galima kiekvieną studentą išklausyti, suprasti, priimti. Dėstymas yra dalinimosi to, ką žinai, procesas. Paskaitoje, ypač dabar, kai studentams, kaip sako Z kartos mitologija, sunku sutelkti dėmesį – čia, žinoma, gali būti ir paskaitininko problema – tačiau dažnai nežinai, ką iš tikrųjų studentai išsineša. Tarkim visai neseniai supratau, kad daugelis studentų nežino, ką reiškia žodis „mankurtas“. Tai mane neįtikėtinai nustebino. Net neįsivaizduoju, kiek žodžių, kuriuos pasakome kaip savaime suprantamus, kitų yra tiesiog nesuprantami. Galiausiai tai – formalus užsirašymo ir vėlesnio prisiminimo procesas. Suprantu, kad anksčiau buvo sunku su informacija, tuomet paskaitos buvo prasmingos. O dabar geros paskaitos yra labiau šou tam, kad studentams labiau patiktų dalykas. Seminare gali tikrinti(s), kalbėti, diskutuoti, jis – kur kas dialogiškesnis. O man universitetas yra dialogo vieta. Būtent iš to atsiranda noras tirti. Kai mąstome apie universitetą, labai mažai kalbame apie augimą savarankiško pasaulio tyrimo link. Seminarai padeda augti šia prasme.