Priklausai ne vienai nevyriausybinei organizacijai ir aktyviai veiki skirtingose srityse. Ar galėtum išvardinti pagrindines savo veiklas? 

Pagrindinis mano interesų laukas yra susijęs su švietimu ir jauno žmogaus įgalinimu, tad šiuo metu aktyviai veikiu šios specifikos organizacijose ar institucijoje. Nuo praeitų metų pavasario vadovauju Lietuvos moksleivių sąjungai, esu Lietuvos švietimo tarybos, Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos Kontrolės komisijos narė, Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos jaunimo programos vadovė bei reguliariai įsitraukiu į įvairias veiklas, kurios teigiamai prisideda prie savanorystės ir pilietiškumo puoselėjimo mūsų valstybėje.  

Esi Lietuvos moksleivių sąjungos prezidentė, tad atstovauji ir rūpiniesi visų Lietuvos moksleivių geresniu rytojumi. Kas tave labiausiai žavi šioje veikloje?  

Vadovaudama Lietuvos moksleivių sąjungai kiekvieną dieną susiduriu su skirtingais iššūkiais, kurie suteikia galimybę tobulėti ir reikšmingai prisidėti prie švietimo sistemos pokyčių. Savanoriaudama šioje organizacijoje jau daugiau nei septynerius metus džiaugiuosi, jog matau šios nevyriausybinės organizacijos kuriamą pokytį, kuris atsispindi ne tik švietimo reformose, atnaujintoje vidurinio ugdymo sąrangoje, demokratinių procesų konsolidavime bendrojo lavinimo įstaigose, bet, svarbiausia, jaunų žmonių kasdienybėje. Didžiuojuosi, jog ši organizacija augina mūsų šalies ateities lyderius, kurie mažais žingsneliais pradeda augti Lietuvos moksleivių sąjungoje, o vėliau, sukaupę naujas žinias bei kompetencijas, aktyviai veikia kituose sektoriuose.  

Ar galėtum įvardinti didžiausią savo pasiekimą? 

Dalyvaujant savanoriškoje veikloje teko pasiekti daug pergalių ir laimėjimų, tačiau labiausiai širdį džiugina naujoji gyvenimo įgūdžių ugdymo programa! Dar mokydamasi savo gimtajame mieste – Kėdainiuose – pradėjau aktualizuoti moksleiviams opią problemą – nekokybiškai įgyvendinamą lytiškumo ugdymą Lietuvos ugdymo įstaigose. Teko įdėti daug pastangų ir paaukoti ne vieną bemiegę naktį, jog būtų galima matyti širdį džiuginančius pokyčius – naują programą, kurioje didelis dėmesys yra skiriamas lytiškumo ugdymui, pirmosios pagalbos suteikimui ar pasirengimui ekstremalioms situacijoms. Svarbu paminėti, kad viešai pasisakydama apie šią temą visada kartojau, jog yra svarbu ne tik atnaujinti esamas programas, kurti naujas, bet ir užtikrinti efektyvų ir veiksmingą tokių programų vykdymą, skiriant papildomą finansavimą. Mano minėtoji programa yra ne tik atnaujinta, bet ir turinti papildomą finansavimą, orientuotą į mokytojų kompetencijų kėlimą. 

Atstovaudama moksleiviams dažnai dalyvauji diskusijose kartu su politikais. Kaip ruošiesi tokiems susitikimams? Kokie didžiausi iššūkiai kyla tau kaip jaunam žmogui?  

Kiekvienas susitikimas yra unikalus, todėl pasiruošimas niekada nebūna nuobodus ar monotoniškas. Visoms diskusijoms dažniausiai nesiruošiu ilgai, nes jose viskas vyksta organiškai, tad stengiuosi pasidomėti pagrindine tema, jos specifika, pasižymėti savo tikslą, t. y. kokią žinutę noriu ištransliuoti ir pan. Jeigu turiu paruošti pranešimą – pasiruošimas užtrunka ilgiau ir procesas būna sudėtingesnis, nes visada norisi pasiremti ne tik bendromis tendencijomis, pasidalinti mokinių įžvalgomis, tačiau ir pateikti statistinių duomenų, užsienio šalių patirčių ar atitinkamų rekomendacijų.  

Prisidedi prie Lietuvos švietimo ir kitų politikos sričių formavimo. Kaip tau padeda studijos VU TSPMI? Ar pavyksta teorinę medžiagą pritaikyti praktikoje? 

Manau, jog mano pasirinktos politikos mokslų studijos man padeda įvairiapusiškai. Studijuodama šiame institute ir mokydamasi iš savo srities ekspertų bei bendraudama su motyvuotais studentais, ugdau savo kritinį ir analitinį mąstymą, kuris leidžia numatyti savo veiksmus atsakingiau ir racionaliau. Dėl šios priežasties išsikeltų tikslų ir turimų lūkesčių atliepimas yra paprastesnis! Be to, tikiu, jog institute įgytos teorinės žinios taip pat ryškiai koreliuoja su mano vykdomais darbais, turimais uždaviniais, nes visą įgytą teoriją galiu pritaikyti praktikoje, o tai, pripažįstu, be galo džiugina.  

Dirbi Lietuvos Raudonajame Kryžiuje, kodėl prisijungei prie šios organizacijos? Kokie didžiausi iššūkiai kyla dirbant organizacijoje, kuri Lietuvoje bene daugiausiai padeda atvykusiems ukrainiečiams, bėgantiems nuo karo? 

Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijoje dirbu jau beveik metus ir nei vieną akimirką nebuvau pagalvojusi, jog mano sprendimas prisidėti prie humanitarinės pagalbos teikimo ir žmogaus orumo užtikrinimo yra netinkamas ar klaidingas… Dirbdama šioje organizacijoje tiesiogiai prisidedu prie pagalbos suteikimo nelaimės ištiktiems žmonėms, tad jaučiu, jog mano vykdoma veikla yra nesavanaudiška ir prasminga. Žinoma, tokio pobūdžio darbas reikalauja išskirtinių įgūdžių ir kompetencijų, nes kiekvieną akimirką reikia išlikti neutraliu, humanišku, nešališku ir universaliu.  

Kalbant apie karo kontekstą, iš tiesų, Raudonasis Kryžius labai aktyviai padeda į Lietuvą atvykstantiems ukrainiečiams, tačiau verta priminti, jog mūsų veikla yra žymiai platesnė – siekiame, jog kiekvienas mokėtų suteikti pirmąją pagalbą, tad vedame pirmosios pagalbos mokymus, lankome vienišus senelius, organizuojame veiklas migrantų stovyklose ir pan. 

Kaip viską suspėji? Kas išlaiko tave motyvuota toliau aktyviai veikti dėl kitų? 

Mano mylimas ir TSPMI studentams puikiai žinomas politinis veikėjas Nikolas Makiavelis yra pasakęs, jog ten kur yra didelis noras, negali būti milžiniškų sunkumų. Esu tikra, jog laiko planavimas ir noras savo egzistenciją įprasminti ne dėl savęs, o kitų yra vienas iš mano pašaukimų. Aš jaučiu pilnatvę, kai mano veikla yra orientuota į aplinkinius.  

Galiausiai, ar norėtum ką nors palinkėti instituto bendruomenei? 

Instituto bendruomenei norėčiau palinkėti neprarasti savo didžiausios stiprybės – vieningos bendruomenės, kuri įkvepia tobulėti ir leidžia kiekvienam nariui skleistis pačiose įvairiausiose srityse.