Kas tu esi? Kokia tavo istorija?

Esu Kotryna Tamkutė. Šiais metais baigiau bakalauro studijas Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute (VU TSPMI), visai neseniai sužinojau, jog turėsiu galimybę čia mokytis ir toliau – studijas tęsiu Tarptautinių santykių ir diplomatijos programoje. Atlikusi privalomąją praktika žurnale „IQ“, pasilikau redakcijoje: rašau straipsnius politinėmis temomis, susipažįstu su pačiais įdomiausiais žmonėmis ir iš jų semiuosi patirties.

Mano istorija labai paprasta – VU TSPMI mokytis norėjau dar nebaigusi dešimtos klasės. Kaip šiandien atsimenu – buvau pasiryžusi būti tokia pati protinga ir visažinė, kaip kad buvo mano draugai. Mes visi priklausėme tai pačiai jaunimo nevyriausybinei organizacijai ir aš žavėjausi, iki dabar žaviuosi, jų kritiniu mąstymu, gana ironišku, bet teisingu požiūriu į aplink vykstančius dalykus, jų aktyvumu, noru bendrauti ir bendradarbiauti. Tie žmonės, padėdami mokslo ir patirties jaunimo politikoje, mane užaugino, jiems esu dėkinga už tai, ką veikiu dabar.

Ką be mokslų veikei mokykloje ir universitete?

Mokykloje aš buvau tyli, man patiko mokytis ir dievinau istoriją. Būtent istorijos olimpiadą ir ten sutiktus žmones aš pamenu labiau nei šimtadienio šventę mokykloje. Ir visada tuo didžiavausi. Vis dėlto mokykla man padėjo atrasti save nevyriausybiniame sektoriuje ir anksti įsilieti į jaunimo politiką – aktyvia jos dalimi esu ir šiandien, užimdama Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos (LiJOT) Valdybos pareigas. Paskatinta mamos, stropiai mokiausi prancūzų kalbos ir jau pirmame kurse atlikau savo pirmąją praktiką – kartu su Prancūzijos kultūros atašė dvejus metus iš eilės rengėme baroko muzikos festivalį Valdovų rūmuose. Vėliau dirbau kaip prancūzų kino festivalio „Žiemos ekranai“ koordinatorė. Tada per dvi savaites parodėme daugiau kaip 150 seansų prancūziškų filmų visoje Lietuvoje. Šalia šių užsiėmimų visada stengiausi atrasti kiek įmanoma daugiau laiko šeimai ir draugams: labai mėgstu išvažiuoti į sodą ar kaimą ir skaityti sūpynėse knygą ar skaičiuoti krintančias žvaigždes lauko pakraštyje. Savęs negaliu įsivaizduoti nesvajojančios apie naujus desertų receptus. Dabar turiu nedidelį tikslą – išmokti kepti prancūziškąsias kaneles (pranc. canelles): tokias minkštas ir saldžias, su cukruotu pakraščiu, puikiai tinkančias pusryčių stalui.

Kaip prisidedi prie pasaulio kūrimo?

Aš manau, kad apie žmogų ir jo reikšmę kalba jo darbai ir idėjos, kurios vedinas jis tuos darbus įgyvendina. Todėl atsakant į klausimą, kaip aš prisidedu prie pasaulio kūrimo, pirmiausia sakau, kad kuriu save: domiuosi, klausiu, skaitau ir dalinuosi. Esu tikra, kad susikūrę savo mažus, tačiau kupinus nuotykių, minčių ir patyrimų, pasaulėlius, galime kurti didelius pasaulius – taip gimsta dideli darbai. Mano pasaulis visuomet sukosi apie žmones ir galimybes dalintis, kurti bei puoselėti. Aš užaugau jaunimo organizacijoje, kuri visada skatino mokytis būti su žmonėmis – suprasti juos, kalbėtis su jais, subrendau kultūros ir politikos srityse: tai ugdė mano kritiškumą ir savarankiškumą. Šiandien esu ten, kur manau, kad galiu panaudoti įgūdžius ir mokytis toliau, o mano mintys nugula ant popieriaus lapų, popieriaus, kuris pasiekia šimtus žmonių. Bet svarbiausia tuos, kurie man brangūs. Taip ir kuriu savo ir mūsų pasaulį – stebėdama, mokydamasi, klausydama ir girdėdama. Dalinuosi tuo, ką matau, ką jaučiu. Ir žinoma, geras straipsnis yra tas, kuris siūlo sprendimus, siūlo pozityvumą – tuo ir stengiuosi vadovautis.

Kokia tau yra įsimintina istorija apie TSPMI?

Neturiu smagių ar įdomių istorijų, jei jos ir atrodo tokios, dažniausiai tik tiems, kas buvo jų veikėjai ar bent jau stebėtojai. Tačiau studijos VU TSPMI buvo ir bus viena didelė, ilga ir įkvepianti istorija. Įdomu yra tai, kad dažniausiai tik baigę studijas, suprantame jų vertę. Aš apie ją galvojau labai ilgai, tačiau galutinai supratau laukdama savo eilės atsiimti bakalauro studijų baigimo diplomą. Prieš mane Šv. Jonų bažnyčioje ėjo dideli ir reikšmingi žmonės. Aš pamačiau, kaip stipriai mes visi užaugome: nuo mažučių, ką tik į universitetą įžengusių, bailių studenčiokų, mes virtome asmenybėmis. Kiekvienas skirtingas, kiekvienas įdomus ir nepriklausomas – kiekvienas mūsų galime valandų valandas diskutuoti ir bandyti sudominti, įtikinti ar paveikti pašnekovą, kiekvienas mūsų daugiau ar mažiau tapome savo srities ekspertais. VU TSPMI užaugina žmones, tačiau nepadaro milžinais. Jis suteikia tik milžino batus, kurių panaudojimas priklauso nuo kiekvieno iš mūsų. Ir aš džiaugiuosi, nes matau ir jaučiu, kad užaugau didelėje – ir skaičiumi ir turiniu – bendruomenėje.