Kristina, baigei Šiuolakinių politinių studijų magistro programą VU TSPMI, kaip vertini šią patirtį? Kodėl pasirinkai studijas čia?

Magistro studijos buvo vienas intensyviausių intelektualiai laikotarpių mano gyvenime, tokie laikotarpiai, kai jie „atsitinka“, yra pati didžiausia dovana man, nes didelė dalis viso kito gyvenimo nebebūna tokie ryškūs. Tačiau istorija yra kiek ilgesnė nei iš pažiūros atrodo. Po mokyklos visai netyčia – nes nežinojau, ką veikti – įstojau į VU TSPMI bakalauro programą. Regis, kaip ir daugelis stojančių iš mažesnių miestų, susidūriau su faktu, kad turbūt niekada nebebūsi „pats protingiausias“ — tuo metu mane tai šiek tiek išgąsdino, nors ir vertė pasitempti.

Pirmieji bakalauro metai VU TSPMI pasiūlo didžiulį spektrą įvairiausių dalykų — tuo metu buvo gana madinga susidomėti filosofija, galbūt todėl nusprendžiau, kad norėčiau toliau būtent filosofiją ir studijuoti. Perstojau į Filosofijos fakultetą. Atrodytų kaip antireklama VU TSPMI, bet taip šiukštu nėra. Filosofijos fakultetas, bent jau tuo metu, kai ten mokiausi, buvo uždaras, nepaslankus naujovėms, tradicinis. Visiška priešingybė pirmosioms patirtims VU TSPMI, todėl norėjosi dalelę Instituto atnešti ir į Filosofijos fakultetą. Turbūt iš to nuobodulio su keliais draugais įkūrėme Filosofijos studentų mokslinę draugiją ir tai tapo turbūt įdomiausia bakalauro studijų veikla. Šią patirtį pasakoju sąmoningai — TSPMI labai daugelis dalykų yra savaime suprantami. Pavyzdžiui, pagarba studentui, bendruomenės aktyvumas, įvairiausių papildomų paskaitų ar renginių pasirinkimo galimybė. Daugelyje vietų šiuos dalykus reikia kurti naujai, pačiam, dažnai vienam, todėl prisiminusi tai — tik dar labiau vertinu Institutą.

Kai atėjo laikas rinktis magistrą, tai Šiuolaikinės politikos studijos pasirodė pačios „filosofiškiausios“, todėl jas ir pasirinkau. Vienas didžiausių studijų privalumų — matyt, pakartosiu turbūt kiekvieno VU TSPMI žmogaus anketoje paminėtus žodžius — žmonės. Smalsūs, protingi, motyvuoti, atviri ir svarbiausia — kitokie negu tu. Su tais žmonėmis praleidi pusantrų metų, pirmasis semestras būna pats intensyviausias. Atrodo, kad galėtų atsibosti, bet po pirmųjų kartų, kai kartu bandai suprasti mintį, idėją, teoriją, paragauti pasaulio ir seminaras pagaliau „įvyksta“, atrodo, kad nenori tų žmonių paleisti. Labai gaila, kad vėliau daugelis išsiskirsto po skirtingus kursus ir dar „buvimo kartu“ įdirbis kituose semestruose silpnėja.

Turėjai galimybę ne tik studijuoti, bet ir susipažinti, ką ir kaip dirba VU TSPMI administracija, kurį laiką praleidai Mokslo, tarptautinių ir viešųjų ryšių skyriuje, gal galėtum papasakoti daugiau apie darbą VU TSPMI?

MTVRs pirmą kartą gyvenime suvokiau, ką reiškia geras vadovas komandoje ir komandinis darbas apskritai. Vadovas — Vilius Mačkinis — mums visiems suteikė laisvės, mumis pasitikėjo, patarė. Juo pačiu visuomet gali pasitikėti. Keista, bet tokios vadovo savybės — gana retas reiškinys. Kalbant apie komandą, individualistams, o tokia esu, apskritai sunku dirbti su kitais žmonėmis, jie nenori dalintis užduotimis, veikia toks labai savimi patenkintas sprendinys — aš galiu viską padaryti pats. Tačiau jis nėra teisingas ir MTVRs aš tai supratau ryškiausiai, nes ilgainiui tiesiog ėmiau pasitikėti žmonėmis, kurie dirba su manimi ir supratau, kaip vertinga dirbti kartu. Visi komandos nariai — Institutą gerbiantys ir mylintys žmonės.

Viena puikiausių patirčių buvo šimtmečiui skirtų disputų organizavimas kartu su skyriumi ir doc. dr. Justinu Dementavičiumi, kuris ir buvo šio projekto sumanytojas. Tuo metu atrodė, kad visi susitelkę šiam veiksmui, veikia kaip vienas darinys — tiesiog nori paminėti visai Lietuvai svarbią datą, tačiau savaip — keliant sudėtingas idėjas, jas priešinant ir nemąstant patogiai. Turbūt todėl jis ir vadinosi „Pavojingos mintys“. Ir, man regis, iš susirinkusių žmonių kiekio pasirodė, kad tokių įvykių poreikis Institute yra, o kai atliepi bendruomenės poreikį, atrodo, kad prasminga tai, ką darai.

Jau kurį laiką esi Valstybės pažinimo centro edukatorė, kaip šis sprendimas atsirado tavo gyvenime? Kaip atrodo tavo darbo diena?

Vienas pagrindinių poreikių man, galvojant ką noriu veikti ir dirbti — galimybė kuo daugiau susidurti su turiniu, naujomis idėjomis, galėti kuo daugiau skaityti ir domėtis. Darbe man reikia daug dinamikos, kismo, judesio. Labai gerbiu žmones, kurie gali dirbti kruopštų ir monotonišką darbą, bet pati to niekada nesugebėčiau. Valstybės pažinimo centre dinamikos niekada netrūksta, o taip pat kiekvieną dieną susiduriu su užduotimi, kaip mažiems vaikams, paaugliams, šiek tiek vyresniems paaiškinti sudėtingus dalykus, juos sudominti. Man visą laiką atrodė, dar žiūrint Valstybės pažinimo centrą iš šalies, kad jo tikslas yra pabandyti pasiūlyti piliečiams aktyvų, o ne pasyvų santykį su savimi kaip valstybės dalimi. Toks santykis turėtų atsirasti per pažinimą, t.y. supratimą, kaip veikia mūsų valstybė ir kaip aš, kaip pilietis, veikiu joje ir ką galiu padaryti. Arba kartais netgi suvokti, kad apskritai galiu. Būtent tą ir stengiuosi padaryti ir tai — prasmingiausia mano darbo dalis.

Kristina, žinome, kad esi dalyvavusi mokslinėse ekspedicijose, kodėl studentams vertėtų skirti savo laiką tokioms veikloms? 

Tai, žinoma, labai priklauso nuo pačių studentų. Juk jų visų poreikiai labai skirtingi. Mano poreikis tuomet, kai sutikau dalyvauti projekte, buvo paprastas — pažinimas. Apskritai — kitokios motyvacijos dažnai man yra svetimos. Daugelį dalykų darau, nes „man įdomu“, o jei nedarau, paaiškinimas buvo paprastas — „tingiu“. Šiek tiek juokauju, bet, kai save tyrinėju, pasirodo, kad dažnai tai būna tiesa.

Doc. dr. Inga Vinogradnaitė tuomet vykdė projektą „Sovietmetis kaip sakytinės istorijos objektas: atminties (re)konstravimo galimybės ir ypatumai“. Mane sovietmetis, kaip tema ir kaip laikotarpis, visuomet traukė. Mes, gimę dabartinės valstybės aušroje, dar šiek tiek kaip per miglą matėme likusius sovietmečio ženklus ir patyrėme tą staigų apsivertimą, modernėjimą. Regis, kad pagrindinė motyvacija, kodėl mums įdomu, yra ta „migla“. Atrodo, kad gyvenome ten, bet ir negyvenome. Buvome paveikti, nors jau brendome visiškai laisvoje valstybėje teisiniu požiūriu, bet žmonių galvose turėjo įvykti dar daug pasikeitimų. Todėl tą „miglą“ man visuomet norisi prasklaidyti. Sąmoningai suprasti ne tik, kas vyko su mumis tuo metu, bet kas buvo prieš tai, ko mums teko ir ragauti, ir neragauti.

Pats projektas buvo neįtikėtinai įdomus. Keliuose Lietuvos miestuose rinkome žmonių pasakojimus apie jų gyvenimą. Kadangi daugelis žmonių buvo gimę dar pirmosios Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu, tai jų akys matė ir galėjo prisiminti, kas tuo metu vyko. Jų buvo prašoma papasakoti savo gyvenimo istoriją, o mes tikėjomės išgirsti detalių apie sovietmetį tame pasakojime. Kadangi tyrėme atmintį, tai, matyt, klausimą formulavome ne tokį, kaip iš tiesų buvo, bet — kaip atsimename. Atsimenu, važiavome automobiliu su profesore Aine Ramonaite iš vieno miestelio aplink Varėną ir daug diskutavome, kaip skirtingai žmonės, iš šalia esančių miestelių, atsimena kolūkių griūtį. Vieni, kurių kolūkiai iškart sužlugo, absoliučiai niekina tą procesą, o to miestelio, kurio kolūkis persiorganizavo į bendrovę, žmonės jau gerokai švelnesni. Ir tai — tik vienas pavyzdys iš to tyrimo. Kadangi keliavome — jei sudėtume viską — beveik dvi savaites, tai teko pažinti kartu keliavusius žmones dar atidžiau, klausyti jų pasakojimų iš interviu ėmimo patirties, samprotavimų apie vienokias ar kitokias priežastis, kurti hipotezes apie tą laikotarpį kartu.

Ko norėtum palinkėti VU TSPMI bendruomenei? Ko labiausiai ilgiesi iš studijų laikų?

Smalsumo. O labiausiai ilgiuosi seminarų ir buvimo kartu su žmonėmis, kurie irgi nori pažinti ir suprasti. Ne užsidirbti pliusą dėstytojo užrašuose, bet suprasti. Aišku, man visuomet labai pasiseka — kažkaip aplink atsiranda nors vienas ar du žmonės, kuris, kaip ir aš, žiūri į šį procesą panašiai. Tai dar linkiu visiems kuo daugiau šio buvimo kartu patirties. Sąmoningai suprantu, kad tai gana romantizuotas vaizdinys, kurį jums siūlau, bet būtent to ir ilgiuosi.