Laurynai, baigėte tiek bakalauro, tiek magistro studijas VU TSPMI?  Kas lėmė tokį apsisprendimą? Girdėjome, kad iš pradžių buvote pasirinkęs kitas bakalauro studijas, kaip atsidūrėte politikos moksluose?

Į VU TSPMI įstojau 1999-aisiais, greitai bus 20 metų, kai esu VU TSPMI. Ne iš karto atėjau čia – po mokyklos baigimo buvo kai kurių paklydimų, bet gyvenimas viską sustatė į savo vietas. Įstojau į VU TSPMI todėl, kad tai buvo arčiausias Vilniaus universiteto fakultetas nuo mano namų. VU TSPMI kažkada buvo įsikūręs Baltupiuose, aš irgi tuo metu gyvenau ten. Kad nereikėtų toli važinėti ir kad galėčiau grįžti papietauti į namus, aš pagalvojau – kodėl gi ne? Tuo metu tai buvo labai prestižinė specialybė, taigi visi nepriklausomi kintamieji diktavo būtinybę rinktis būtent šias studijas. Todėl ir nusprendžiau, kad tai vieta man. Nesuklydau, turbūt. Nežinau, ką apie tai galvoja kiti, bet man patiko. Iš pradžių buvo sunku, bet iššūkiai tik stiprina žmones. Baigiau bakalaurą, iš inercijos įveikiau ir magistrą o kadangi jau buvau pradėjęs darbus, susijusius su tuo, ką mokiausi, tai pasirinkau tęsti studijas ir įgyti daktaro laipsnį.

Niekada nebuvau išvažiavęs į Erasmus mainų programą, tačiau turėjau progą išvažiuoti į Creighton University (nežinantiems – universitetas Nebraskos valstijoje „in the middle of nowhere“). Galimybė išvažiuoti į Ameriką paskatino dar labiau domėtis dalykais, kuriuos mokiausi. Nors buvo sunku, laikas prabėgo greitai. 20 metų institute buvo įvairūs, tačiau kupini daugiau gerų įspūdžių nei blogų.

Šiuo metu dėstote tiek magistro, tiek bakalauro studentams dalykus, susijusius Rusija ir Rytų Europos regionu. Iš kur atsirado susidomėjimas šia sritimi?

Tai lėmė paklausa ir pasiūla. Pirmiausia, tai yra dalykas, kuris Lietuvoje gyvenant ir atsižvelgiant į politines tendencijas, nuolatos yra aktualus ir iškelia naujų praktinių problemų. Antra – praminto kelio priklausomybė, kaip pasakytų institucionalistai. Kartą pradėjus, kam mėtytis aplinkui, jeigu gali gilinti žinias vienoje srityje, tapti regiono žinovu. Minėdamas paklausą omenyje turėjau tuos, kurie nori mokytis šio regiono, praktinių įvykių. Todėl norėčiau pasidžiaugti, kad pas mus atsirado Rytų Europos ir Rusijos studijų programa, kurioje mokosi žmonės, nedaug žinantys apie regioną, bet norintys sužinoti  daugiau. Tai motyvuoja dirbti.

Jūs esate ne tik dėstytojas, bet ir Rytų Europos ir Rusijos studijų programos komiteto pirmininkas. Kokie šios programos privalumai?

Vilius Mačkinis galėtų geriau atsakyti į šį klausimą, o aš galėčiau papasakoti kaip tapau SPK pirmininku, bet nepasakosiu. Bet Rytų Europos ir Rusijos studijų programos nauda yra labai didelė, nes instituto dėstytojai pasižymi puikiu regiono išmanymu. Aš manau, kad mūsų kompetencijos yra šios programos stiprybė. O programos privalumai tikrai visapusiai. Jų yra ir iš kairės, ir iš dešinės pusės. Nekalbant jau apie top-down ir bottom-up privalumus. Bet geriausiai yra vieną kartą pamatyti, nei devynis kartus išgirsti. Ateikit, sužinosit.

Esate pasižymėjęs ne tik mokslo srityje, tačiau ir aktyviai dalyvaujate intelektualiuose žaidimuose. Galėjome jus išvysti LRT žaidime „Kas ir  kodėl?“, taip pat patekote į „Auksinio proto“ superfinalą tiek televizijoje, tiek su komanda gyvuose žaidimuose. Iš kur atsirado toks pomėgis ir iš kur tokia sėkmė?

Dalyvavau, dabar jau pasenau, nebe toks aktyvus. O kas nemėgsta žaisti, ypač, kai sekasi. Tada tas pomėgis padeda atsipalaiduoti ir pasijausti gerai. Taip pat tai yra laikas su draugais. Šis pomėgis prasidėjo nuo dalyvavimo „Šauniausio moksleivio“ konkurse vidurinėje mokykloje, šeštoje klasėje. Viena iš užduočių buvo sudėlioti Skandinavijos valstybių vėliavas ir pasakyti jų sostines. Padariau tai nepriekaištingai ir pajutau savyje slypinčią galią. Prie to prisidėjo ir nuolatiniai „kartuvių“ žaidimai su mano istorijos mokytoju pamokų metu. Dažnai atspėdavau žodžius, todėl natūraliai norėjosi daugiau ir daugiau. Paskui, deja, tas progresas sulėtėjo. Protų kovoms atskirai nesiruošiu ir tai yra bendro išsilavinimo dalykas. Žaisdamas šiuos žaidimus tu įgauni tam tikrų žinių ir patirties. Klausimai dažnai kartojasi, jie turi tam tikrą logiką, todėl laikui bėgant gali suprasti, koks tai yra klausimas ir kas po juo slepiasi.

Laurynai, žaidžiate futbolą ir esate fanas, kokią futbolo komandą palaikote?

Nėra vienos mėgstamiausios komandos, aš už gerą futbolą. Kažkada jaunystėje pats žaidžiau, galvojau, kad būsiu profesionalus futbolininkas, bet nebuvau, nors tokį pasirinkimą svarsčiau iki pat mokyklos baigimo. Reikėjo apsispręsti ar renkuosi studijas, ar futbolą. Kaip matote, pasirinkau mokslus, o futbolas liko hobis, mėgstamas užsiėmimas, sveikatos stiprinimas, bet kartu ir gadinimas, bet visi mes turim savų priklausomybių. Galvoji, kad dar esi jaunas ir gali bėgti greitai, tačiau išėjus į aikštę, mano amžiuje, supranti, kad įsivaizdavimas ir realybė, kaip ir politikoje, yra skirtingi.

Kurį laiką dirbote prezidentūroje Prezidentės patarėju užsienio politikos klausimais, ką ši patirtis davė jums?

Prezidentūroje atsidūriau įėjęs pro duris, paradines, po to kai sulaukiau skambučio prisijungti prie komandos. Įdirbis jaunimo organizacijose, prisidedant prie Lietuvos integracijos į NATO ir Europos Sąjungą, neliko nepastebėtas. Šią patirtį vertinu labai gerai. Prisiskaičiusiam politikos teorijų mokslo atstovui, buvimas politikos praktikoje yra neįkainojamas. Tai sugriauna daug pilių, kurias pasistatai mokydamas ir skaitydamas akademinius tekstus. Visiems siūlyčiau pabandyti praktinę politiką, tai labai geras ambicijų valdymo instrumentas. Kuo daugiau praktikų turi, tuo  gyvenimas yra įdomesnis ir požiūris į gyvenimą įvairiapusiškesnis. Tas nepalengvina gyvenimo, dažniausiai apsunkina, bet kam lengva šiais laikais?

Koks linksmiausias atsiminimas aplanko prisiminus visus 20 metų VU TSPMI?

Linksmiausia yra pirmame ar antram kursuose, kai tu dar jaunas ir  kai dar tiki savimi – visos „cementofkės“ ir „betonofkės“, dažniausiai su mokslu visiškai nesusiję dalykai. Taip pat  smagu, kai iš bakalauro tampi magistru, tada iš magistro – doktorantu, o galiausiai iš doktoranto – dėstytoju. Sėdėdamas dėstytojo kėdėje žiūri į studentus ir ima juokas, nes tu matai save pirmame kurse, tu žinai ką jie pasakys, kaip jie galvoja. Tas transformacijos procesas ir yra linksmiausias – kai tu laikai pirmą egzaminą ir galvoji, kas bus, jeigu aš jo neišlaikysiu, jeigu nežinosiu atsakymų ir gausiu 8… Tada, kai jau rašai magistrą, pagalvoji, kad liko dvi valandos iki deadline’o ir galima pradėti rašyti. Požiūris į problemas labai pasikeičia, pradedi išsikristalizuoti tai, kas svarbu.

Ko norėtumėte palinkėti VU TSPMI bendruomenės nariams?

Norėčiau palinkėti, kad nesijaustų viską žinantys. Yra tokia tendencija, kad daug žmonių dažnai galvoja, kad žino teisingiausią atsakymą. Akademinės patirties esmė ir yra išmokti visada kritiškai mąstyti ir kelti klausimus, ar tikrai taip ir yra, kaip aš galvoju. Kartu linkiu visą laiką žvelgti ne tik iš savo vidinių pozicijų, bet ir pasižiūrėti į save iš šono, tas duoda labai daug matymo kampų ir spalvų.