Linai, VU TSPMI baigei bakalauro ir magistro studijas, dabar institute dėstai. Koks tavo santykis su politika ir politine filosofija?

Su politika santykio iš vis nelabai buvo kokio, o jei ir buvo, tai dabar jo dar mažiau, o su politine filosofija jo daugėja. Taigi, politinė praktika manęs visiškai nedomina, tik teorija. Mane labiausiai domina klasikinės filosofijos temos. Viskas iki XX a. man atrodo įdomu – Aristotelis, Platonas, Kantas, Hėgelis. Labiausiai politinėje filosofijoje įdomu ankstyvieji naujieji amžiai, XVII a. filosofija, filosofijos ir religijos santykis (ypač XVII a.).

O politinės praktikos visiškai neišmanau. Pirmame kurse studentai dažniausiai žino politinių asmenybių vardus, pavardes, o aš jų neseku ir nežinau. Didelius skandalus kažkiek fiksuoju, bet nesidomiu. Man atrodo, kad galima politinę praktiką bandyti aiškinti per politinės filosofijos prizmę, tačiau man pirmiausia kyla klausimas „kam?“, nes vis vien niekas neklausys. Galiausiai, juk yra demokratija, o aiškinti liaudžiai kažką… Aš netikiu to efektyvumu. Žmonės kaip darė, taip ir darys. Aš visiškai tuo pats neužsiminėju, nes man nepatinka tie politologiniai aiškinimai. Atsiranda tokių, kur lietuviai viską žino apie Kremlių, ar kas vyksta Donaldo Trumpo galvoj – come on! Aš esu skeptikas. Tikrą žinojimą turėti yra labai sunku. Tarkime, paprašytumėt pakomentuoti prezidentūros skandalą – ką aš ten žinau? Viskas, kas man yra svarbiausia, yra nežinoma. Ir tiek. Todėl gerai, kad man lieka tik teorija.

Kokios yra pagrindinės tavo tyrimų sritys?

Politinės filosofijos istorija, XVII amžius. Šiandien visą dieną prie Spinozos sėdėjau, lietuviškai išleido visai neseniai. Klasikai, tie patys ir tie patys, atsibostantys. Tas yra nuobodu, bet kartu ir įdomu. Arba gali būti paviršutiniškas, toks, kuris yra visa ko specialistas, arba rimtai išmanyti nedaug. Įdomiau yra išmanyti nedaug, manau, bet rimčiau.

Šiemet pradedi dėstyti Klasikinių politinių teorijų kursą. Kas jame keisis ir kokia jūsų kurso vizija?

Aš tik pusę kurso galėsiu pakeisti, kitą pusę Vilius Bartninkas pakeis. Šiaip įdomu, kad kursas vadinasi Klasikinės politinės teorijos, nes ką aš perimu, tai jau mano nuomone, net nebėra klasikinė filosofija. Hobsą galima vadinti klasiku, bet jis yra modernus autorius. Yra skirtumas tarp „klasikų“ ir „klasikinės“ minties, rimčiausi ankstyvieji modernybės kritikai – Rousseau, Swiftas ir kiti visą krikščionišką mintį priskyrė „moderniai“. Kas pasikeis? Jau praėjo 13 metų, kai pats klausiau šį kursą čia. Kursas pasikeis. Vilius bus ledlaužis, žinau, kad jis tikrai su pirmakursiais paeksperimentuos, seminarus dėstys kitaip. Paskaitos kaip paskaitos. Seminaruose daugiausiai skaitysime tekstus ir diskutuosime. Ko kartais trūksta? Reikia, kad nebūtų, jog jeigu skaitai kokį Hobsą, imi sakyti, kad čia jo nuomonė. Tačiau reikia pagrįsti tokį argumentą – teisus jis ar neteisus? Tik taip galima rimtai filosofiją studijuoti. Tačiau kyla dar viena problema – kai didžiuliui mąstytojui yra skiriamas vienas užsiėmimas, kai jis skyrė visą savo gyvenimą, yra nepagarba.

Kodėl VU TSPMI studentams filosofija arba politinė filosofija turėtų būti svarbi?

Visi pamatiniai klausimai, galiausiai, yra klausiami apie žmogų, nes koks skirtumas, ar ten buvo didysis sprogimas, ar nebuvo? Ar buvo dinozaurai? Neabejoju dinozaurais, tik noriu pabrėžti, kad tai galiausiai yra tik paviršutiniškas smalsumas ir tiek. Viskas yra smalsumas. Bet didžiausi klausimai yra apie žmogų. Žmonės negyvena po vieną, žmonės yra priversti, deja, gyventi su kitais, tai reiškia, kad politika yra neišvengiama. Todėl norėdami susiprasti ir suprasti kitus, mes keliame klausimus. Sokratas, kada jis vaikšto po Atėnus ir klausinėja kitų, tai jau yra politikos filosofija, ta prasme, kad tai yra viešas dalykas, politika. Nes jis nėra vienas su savimi, kaip Dekartas, ir jis filosofuoja, mąsto drauge su kitais, tai reiškia, kad pats filosofavimas yra „politiškas“. Man tik pats tas žodis – filosofija… Kai filosofijos fakultetą baigę studentai save vadina filosofais, kaip koks Platonas, Aristotelis, Kantas… Šiandien tai, kas vadinama politine filosofija beveik visuomet yra tik politinės filosofijos istorija.

Įdomiausia, su studentais pastebėjau, kada jie į tas problemas pradeda žiūrėti ne kaip į istorinius, o kaip į amžinus dalykus. Aristotelis sako, kad žmogus iš prigimties yra socialus, Hobsui yra asocialus. Tai kaip yra? Kaip atrodo? Nuo to daug kas priklauso, tai tampa ne tik istoriniai, atskirų autorių mąstymai, bet ir laisvalaikis, norit ir galvokit. Filosofija galbūt yra įdomi dėl to, kad ji apima ir mokslą. Pats filosofijos ir mokslo atskyrimas įsitvirtina tik XIX a. Filosofija yra radikalesnė už tai, kas šiandien vadinama politiniu mokslu. Ji yra radikalesnė tuo, kad labiau eina prie šaknų. Ir turbūt tuo studentus kartais ir traukia, dažnai ir chuliganiškus, kurie nori prie dėstytojų prisikabinti. Neakademinė filosofija nuo Sokrato dažnai yra neatskiriama nuo žavaus chuliganizmo. Šiandien jo labai trūksta, visi kažkodėl vaizduoja labai rimtus, net jauni studentai.

Ką galėtumėte patarti VU TSPMI pirmakursiams, kad jiems būtų lengviau išgyventi?

Kad čia nėra sunku išgyventi, visai smagu čia. Nemanau, kad čia kažkas labai pavojingo bus, gal ir gerai, kad nelabai daug patarimų yra. Tikrai labai gerai, kada neturi patarimų ar perspėjimų.

Gal tada galėtumėte patarti, kaip geriau pasiruošti Klasikinių politinių teorijų egzaminui?

Dalyvauti, skaityti ir mokytis. Viską, kas yra parašyta. Paprastas patarimas, jeigu yra neaišku, tai reikia klausti dėstytojo. Dažnai studentai yra linkę neklausti, trukdo drovumas, tai patarčiau nebūti droviems, bet nebūti ir per daug chuliganiškiems. Pagrindinis patarimas būtų – nepalikti rašto darbo rašymo paskutinei nakčiai. Bet čia tas patarimas, kurį duodi, bet žinai, kad niekas neklausys. Yra kaip yra, taip ir bus.