Esate vienas žinomiausių šalies politologų, kurio komentarus seka labai skirtingos auditorijos. Kokias veiklas ir atsakomybes apima politologo profesija? Su kokiais pagrindiniais iššūkiais tenka susidurti?

Politologo veikla – plati. Šioje srityje reikšmingos publikacijos – akademiniai ir ne akademiniai tekstai, knygos ir monografijos. Taip pat svarbu žinių perteikimas plačiajai visuomenei per viešus pasisakymus, komentarus socialiniuose tinkluose. Tenka nemaža atsakomybė už tai, ką (ir kaip) pasakai, ką parašai, nes tai gali pasiekti nemažą auditoriją.

Visiems mums tenkantis iššūkis yra palaikyti kokybės kartelę, nes pasaulis itin dinamiškas ir greitai keičiasi. Jei neatnaujinsi, negilinsi žinių, prarasi aktualumą.

Vadovaujate Rytų Europos studijų centrui, dėstote VU TSPMI, esate dviejų knygų autorius, jūsų komentarai matomi tiek nacionalinėje, tiek tarptautinėje erdvėje. Kaip pradėjote domėtis tarptautine politika ir kokie buvo pirmieji žingsniai į šios srities studijas? Kas labiausiai padėjo kryptingai siekti tikslų?

Kadaise, būdamas mokykloje, vienuoliktoje klasėje, gavau netikėtą galimybę apsilankyti Prezidentūroje ir susitikti su tuomečiu šalies vadovu Valdu Adamkumi. Šis susitikimas siaurame rate žmonių ir diskusija apie jaunimo problemas paliko neišdildomą įspūdį – suvokiau, kad noriu gilintis į politinius procesus, suprasti institucijų veikimą, sprendimų priėmimo eigą. Dar iki tol žinojau, jog krypstu į socialinius ar humanitarinius mokslus, bet būtent po šio įvykio pradėjau „Google“ atidžiau nagrinėti VU TSPMI interneto puslapį.

Siekti tikslų studijų metu buvo palyginti nesunku, nes visuomet jaučiausi „savoje valtyje“. Mėgavausi dalykais, kuriuos teko studijuoti, dėstytojais, kuriuos sutikau. Man be galo patiko – ir tebepatinka – TSPMI bendruomenė, kuri yra įvairialypė, sudaryta iš daugybės įvairius talentus turinčių žmonių, kurie skatina nesustoti tobulėti. Šis institutas tikrai nėra vien paskaitos ar seminarai, didelė dalis gyvenimo vyksta prieš ar po jų, imantis papildomų veiklų, įgyvendinant iniciatyvas.

Vėliau, profesinėje karjeroje, pasisekė imtis veiklos, kuri tiesiogiai susijusi su studijomis, tad visa tai tęsėsi. Iki šiol didelė dalis mano kolegų yra vienaip ar kitaip susiję su institutu. Puikiai suprantu, kad mažuma, baigę TSPMI, tampa politologais profesine prasme, tačiau visiems puikiai sekasi tose veiklose, kurių ėmėsi.

Šiemet pristatėte knygą „Baltieji rūmai ir Lietuva: Bushas, Obama, Trumpas…?“, vos prieš metus išleista „Europa? Pokalbiai su prezidentais, ministrais, patarėjais ir taksistais apie mūsų ateitį“. Kaip nusprendėte rašyti šias knygas? Kuo skyrėsi pirmosios ir antrosios knygos rašymas – galbūt jau turėjote tam tikrą struktūrą ar įpročius? Galbūt įsiminėte kurį nors konkretų pokalbį ar pašnekovą?

Visuomet norėjau, kad tarptautinės politikos procesai būtų pasiekiami bei suprantami ir tiems, kurie jais domisi mažai ar apskritai jų neseka. Kasdien priimama daugybė sprendimų, kurie turi tiesioginę ar netiesioginę įtaką kiekvieno iš mūsų gyvenimui, bet suvokti visą kompleksiškumą yra be galo sudėtinga. Todėl į pirmąją knygą sudėjau mintis bei svarstymus apie tai, kas yra Europa (ne vien Europos Sąjunga). Pradėjau nuo sampratos „Europa“ filosofinių ištakų (juk žemynas net neturi aiškiai apibrėžtų ribų, ką jau kalbėti apie politinę savivoką), vėliau perėjau prie šiandien aktualių iššūkių nagrinėjamo, nuo santykių su JAV iki migracijos, nuo „Brexit“ iki euro zonos. Tam tikra prasme pabandžiau Lietuvoje pritaikyti amerikietišką politinių knygų rašymo stilių, kuomet akademikai stengiasi pateikti sudėtingą informaciją suprantama kalba plačiajai auditorijai. Juk nieko nėra smagiau, nei tai, kad tavo knygą išperka visu tiražu ir skaito daug žmonių.

Antroji knyga buvo išleista panašia logika, tik joje gilinausi į JAV politiką ir santykį su Lietuva. Ilgus metus vienaip ar kitaip kaupiau informaciją, turėjau kontaktų, galėjau susitikti su įtakingais sprendimų priėmėjais, tad norėjau, jog šiuose pokalbiuose netiesiogiai galėtų sudalyvauti ir skaitytojas. Išties, rašant knygą reikia rasti savą ritmą – ne tik su savimi, bet ir su redaktoriais, leidėjais. Manau, tą pavyko padaryti, nors didžiausias skatintojas visada išlieka vienas ir tas pats – pridavimo terminas.

Pašnekovų abejose knygose iš viso buvo apie 50, tad įsimintinų akimirkų – daug. Iš pirmosios knygos apie Europą išskirčiau buvusią Latvijos prezidentę Vairą Vykę Freibergą: solidi, iškalbinga, intelektuali, patyrusi politikė, tikrąja to žodžio prasme eruditė, galinti cituoti klasikines knygas iš atminties. Tad pašnekesys buvo itin malonus. Iš antrosios knygos – labai aukštas Donaldo Trumpo administracijos pareigūnas, kuris nenorėjo atskleisti savo pavardės. Jo atviri gilūs svarstymai ir praskleisti Baltųjų rūmų užkulisiai išties pranoko lūkesčius; buvo verta vien dėl šio susitikimo vykti į JAV itin nepatogiu maršrutu.

Prieš kelerius metus atlikote stažuotę Harvardo universitete. Kaip pavyko užsitikrinti vietą prestižinėje aukštojo mokslo institucijoje? Kokias pagrindines patirtis ar pamokas parsivežėte iš JAV?

Gauti pasaulyje puikiai žinomą „Fulbright“ stipendiją – ilgas procesas, užtrukęs kone dvejus metus. Visgi kryptingai siekiau tikslo, turėjau puikių pagalbininkų (prof. Ramūną Vilpišauską ir kitus), tad džiaugiuosi, kad universitetas mane priėmė. Turbūt esminis dalykas – parodyti universitetui, jog atliekami tyrimai yra aktualūs, o asmenybė – įvairialypė, galinti savaip praturtinti universiteto bendruomenę. Amerikiečiams tikrai svarbu, kad atvykstantieji būtų aktyvūs, žingeidūs ir norėtų atskleisti save įvairiais aspektais.

Iš JAV parsivežiau daugybę minčių ir idėjų. Tai akademinė terpė, kuri nuolatos skatina mąstyti ir ieškoti naujų idėjų – kartais grįžus namo net būdavo sunku užmigti dėl daugybės naujų idėjų. Viena iš patirčių – įsimintini seminarai siaurose grupėse su esamais ar buvusiais sprendimų priėmėjais, kurių metu jie atvirai ir su detalėmis pasakodavo apie svarbiausius pastarųjų dešimtmečių įvykius. Tokios galimybės dažnai nepasitaiko, jos padėjo kitu kampu pažvelgti į įvykius, kuriuos tarsi gerai buvau išnagrinėjęs literatūroje ir šaltiniuose.

Viena iš išmoktų pamokų – būtinybė nuolatos tobulėti. Skamba kaip cliche, bet JAV akademikai moka tai paversti labai praktišku dalyku. Pavyzdžiui, greta studijų nuolatos vyksta įvairūs mokymai (kaip rašyti tekstus? Kaip kalbėti viešai? Kaip savo darbe pasitelkti naują programinę įrangą?). Mokymai būdavo trumpi, bet itin koncentruoti ir naudingi, todėl sutraukdavo ne tik studentus, bet ir iškilius profesorius.

Baigėte studijas VU TSPMI, šiuo metu dėstote instituto studentams. Kokiais principais vadovaujatės dėstydamas? Ar ir, jei taip, kokius pokyčius matote institute per šį laikotarpį?

Visada su malonumu sakau, kad Lietuvoje turime akademinę instituciją, kurioje politikos mokslai dėstomi taikant tokius pat aukštus standartus, kaip geriausiuose pasaulio universitetuose. Tai – didelis pasiekimas, kurį svarbu saugoti.

Institutas nuolatos tobulėja, auga ir keičiasi. Man atrodo, jog kiekviena nauja studentų laida yra vis drąsesnė reikšti savo mintis seminarų metu, nevengia pasisakyti aštriai, bet pagrįstai. To labai reikia, nes politikos mokslai be diskusijų ir nuomonės raiškos, paremtos žiniomis, yra sunkiai įmanomi. Kitaip tariant, smagu, kad vis daugiau dėmesio skiriama interaktyvumui, užsiėmimai nėra statiški ar perdėtai formalistiniai.

Pats stengiuosi vadovautis principu, kad studijos neįmanomos be motyvuoto ir skaitančio studento. Mano pareiga – paskatinti domėtis, rekomenduoti šaltinius, užduoti mąstyti skatinančius klausimus. O visa kita priklauso nuo studento ryžto skirti tam laiko. Viliuosi, kad mano kursų atsiskaitymai, kurie apima ir perskaitytos knygos aptarimą, paskatina paimti knygą į rankas bei perskaityti ne santrauką, o visą tekstą nuo pradžios iki pabaigos.

Dėstau jau maždaug ketverius metus ir tikrai galiu pasidžiaugti, kad iš studentų daug išmokau. Be to, pats dėstau tik anglų kalba, tad visuomet malonu dirbti su studentais iš įvairių pasaulio kampelių, kurie savo patirtimi ir žiniomis praturtina diskusijas. Neabejoju, kad tai naudinga ir vietiniams studentams.