Pirmiausia, žinoma, klausiame, koks buvo tavo kelias į institutą – kas paskatino čia mokytis ir ar sprendimas buvo lengvas?

Pusiau juokais pasakoju, kad politika susidomėjau Rolando Pakso apkaltos laikotarpiu – tuo metu buvau devintokė, sirgau gripu ir labai nuobodžiavau namie, o apkaltos procesas buvo nuolat transliuojamas. Daug kas buvo neaišku, bet supratau, kad vyksta kažkas labai svarbaus, dėmesį traukė Egidijus Kūris, kuris tuo metu buvo Konstitucinio Teismo pirmininkas (ir iš studijų laikų jį prisimenu kaip vieną iš įdomiausių dėstytojų). Bet jei visai nuoširdžiai, tai nemanau, kad tikrai supratau, kur stoju, kai rinkausi studijas 🙂 Esu iš mažo miesto, pažįstamų, kurie mokėsi TSPMI neturėjau, o ir viešai prieinamos informacijos tuo metu gal dar nebuvo tiek daug. Bet pamenu, kad žiūrėjau paskaitų tvarkaraščius, ir kažkas širdyje spurdėjo, nors neturėjau žalio supratimo, apie ką būtent tos paskaitos bus. Šiaip jau mokiausi „tiksliukų“ klasėje ir tarp stojimo pasirinkimų (be tradicinių teisės ir ekonomikos variantų) buvau net porą inžinerinių specialybių įrašiusi – dabar manau, kad tai buvo tam tikra maišto forma prieš mergaitės-humanitarės etiketę. Visgi po diskusijų su šeima ir pasirinkimų sąrašo stumdymo institutas galiausiai atsidūrė pirmoje vietoje ir išties džiaugiausi įstojusi.

Kas vyko toliau – po studijų institute? Kaip pasirinkai akademinį kelią tęsti Kopenhagoje? Kodėl būtent ten ir ką teko mokytis?

Nors institute studijos daugiau mažiau sukosi aplink mums „tradicinius“ tarptautinių santykių veikėjus – Rusiją, JAV, ES ir pan. – man atrodė įdomu „pasižvalgyti“ mažiau tradicinėse teritorijose. Kažkuriuo metu pradėjau rašyti rašto darbus su Afrikos žemynu susijusiomis temomis ir užsikabinau, todėl ir magistro studijoms pasirinkau Kopenhagos universiteto Afrikos studijų centrą. Ten atsivėrė visai naujas pasaulis – kadangi studijos tarpdisciplininės, mano kursiokai buvo karininkai, žurnalistai, antropologai, net medicinos darbuotojai, ir gal tik 3 (tarp jų ir aš) baigę politikos mokslus. Tokia perspektyvų įvairovė neįtikėtinai praturtina studijas ir leidžia į politinius, socialinius ir ekonominius reiškinius pažvelgti išties kompleksiškai ir kritiškai. Aš dažnai sakau, kad Afrikos studijos man padėjo kur kas geriau ir giliau suprasti Lietuvą – nors kontekstai skirtingi, bet po-kolonijinių ir po-okupacinių visuomenių iššūkiai yra gana panašūs. Be pačių studijų man ir šiaip labai patiko gyventi Kopenhagoje, ne tik dėl nuolatinio riedėjimo dviračiu, bet ir dėl daugybės viešų tarptautinių diskusijų (kurių vis dar pasigendu Lietuvoje).

Dalyvavai Kurk Lietuvai programoje – ar visuomet norėjai grįžti į Lietuvą po studijų užsienyje, ar vis dėlto svarstei galimybę likti Danijoje? Kas paskatino grįžti? Kokia buvo tavo Kurk Lietuvai patirtis?

Kurk Lietuvai programa vienareikšmiškai buvo pagrindinė mano grįžimo į Lietuvą priežastis. Nesakau, kad nebūčiau grįžusi vėliau, bet po studijų likti Danijoje atrodė perspektyviau, kadangi čia buvo mano visas profesinis tinklas, magistrinio darbo vadovas siūlė pagalvoti apie doktorantūros studijas ir šiaip gana smagiai gyvenau Kopenhagoje. Visgi pateikiau paraišką tiesiog šiaip, pasibandymui, o tada viskas rutuliojosi gana greitai ir netikėtai. Po pirmo interviu su vienu iš programos vadovų pagalvojau, kad jei ten dirba tokie žmonės, tai aš noriu tarp jų būti – patraukė dėl prasmingų pokyčių degančios akys. Kai jau gavau darbo pasiūlymą, buvo išties sunku apsispręsti, bet pažadėjau sau, kad po metų galėsiu grįžti į Kopenhagą. Metai prabėgo labai greitai, o aš likau Vilniuje 🙂

Patirtis Kurk Lietuvai buvo dar vienas naujas atsivėręs pasaulis. Startuolių terminais kalbant, ši programa veikia tarsi įvairiausių valstybės reikalų patirties akseleratorius. Specialiai sakau „valstybės reikalų“, o ne viešojo sektoriaus, nes Kurk Lietuvai dalyviai paprastai jame neužsidaro, stengiasi išlįsti iš biurokratinių rėmų ir dirba su daugybe skirtingų visuomenės grupių, siekia tapti tiltu tarp jų ir valstybės institucijų. Per tuos metus teko daug išmokti, priartėti prie supratimo, kaip veikia valstybė, kaip vyksta pokyčiai, ir… kaip siekti rezultato. Tas „rezultato siekimas“ skamba kaip labai banali CV frazė, bet būtent dirbdama Kurk Lietuvai supratau, ką reiškia būti atsakingam už rezultatą, ypač, kai jį pasiekti trukdo įvairios povandeninės srovės, o tu išmoksti neleisti sau pasiduoti. Ir šiaip buvo labai daug „Eureka!” momentų, jau nekalbant apie puikius kolegas, su kuriais ir toliau skirtinguose formatuose tenka dirbti.

Šiuo metu dirbi AfriKo: papasakok, ką veikia ši organizacija bei kaip tapai jos dalimi?

AfriKo yra gana netikėtas reiškinys Lietuvos kontekste. Nors esu viena iš organizacijos įkūrėjų ir visai neseniai atšventėme 5 metų gimtadienį, kartais vis dar tenka įsignybti sau, kad patikėčiau jos egzistavimu 🙂 Jei labai trumpai, tai AfriKo siekia plėsti lygiaverte partneryste grįstus politinius, kultūrinius ir ekonominius ryšius tarp Baltijos bei Afrikos valstybių. Skamba kaip kosmosas? Šiek tiek ir yra kosmosas, bet už jo, mano nuomone, slypi pakankamai daug racionalių argumentų, kodėl tie ryšiai galėtų būti abipusiai naudingi. 2015 m. pradėjome nuo nedidelės diskusijos apie rinkimus Afrikos valstybėse, o šiandien įgyvendiname 1,3 mln. EUR vertės projektą „Digital Explorers“, kuris prisideda tiek prie Lietuvos, tiek prie Nigerijos skaitmeninės ekonomikos augimo. Po truputį auginame ir savo viešosios politikos tyrimų „raumenis“ – analizuojame Baltijos šalių užsienio politiką Afrikos regiono atžvilgiu, ES-Afrikos santykius.

Kaip manai, ar bendradarbiavimui su Afrikos valstybėmis skiriamas dėmesys bei politikos formavimas tiek nacionaliniu, tiek, pavyzdžiui, ES lygmeniu, yra pakankamas? Kur čia galėtume tobulėti?

Kalbant apie nacionalinį lygmenį, kaip suinteresuotas asmuo, žinoma, sakysiu, kas jis nėra pakankamas. Tik bėda gal ne pačiame dėmesio kiekyje, kiek apmąstytos pozicijos ir aiškių tikslų trūkume. Šiek tiek veiksmo tikrai vyksta ir AfriKo gana glaudžiai bendradarbiauja su Užsienio reikalų ministerija nuo pat mūsų įsikūrimo, tačiau tai vis dar yra labiau ad hoc veikimas. Iš Baltijos šalių aktyviausia yra Estija, kuri šiuo metu kaip tik ruošiasi savo Afrikos strategiją, o Kersti Kaljulaid žemyno valstybių lyderiams aktyviai siūlo Estijos technologinius sprendimus Covid-19 krizės kontekste. ES lygmenyje vaizdas visai kitas – Afrika čia visada buvo svarbi, o naujoji Europos Komisija santykių su žemynu „ištraukimą“ iš tradicinių donoro-paramos gavėjo santykių (kuriems jau seniai priešinasi Afrikos valstybių lyderiai) išsikėlė kaip vieną iš prioritetų. Čia atsiveria ir naujos galimybės Baltijos šalims – kadangi neturime neigiamų istorinių sąsajų, galime pasiūlyti naują požiūrį. Svarbu tik neužlipti ant seno grėblio ir nepradėti organizuoti stereotipinių bėgimų už „Afrikos vaikus“, kuriuos išgelbės 1 EUR. Kitaip tariant, geriau jokio dėmesio, nei netikęs dėmesys.

Ar turi pomėgių, kurie arba buvo vėl atrasti, arba labai pasiilgti karantino metu? Kuo užsiimi laisvu nuo darbų metu?

Karantino metu ankstyvais rytais pradėjau vėl važinėti riedučiais. Paauglystėje buvau visai išprotėjusi ir lenktyniaudavau su draugais, važiuojančiais dviračiais. Porą tokių važiavimų yra visai liūdnai baigęsi. Tiesa, dabar įgūdžiai jau ne tokie geri, tai su niekuo nelenktyniauju 🙂 Dar pradėjau rašyti (nors ilgą laiką nesu kūrusi jokio su darbu nesusijusio teksto). Čia gavosi toks šalutinis karantino efektas, matyt, dėl draugų ir kelionių ilgesio. Kol kas nelabai suprantu ką ir kas iš to gausis, bet kažką rašau.

Galiausiai, koks institutas yra tavo akimis? Kokie prisiminimai lydi šį vaizdinį?

Institutas man asocijuojasi su ryškiais personažais – tiek studentais, tiek dėstytojais. Bent jau mano kursas buvo pilnas labai skirtingų asmenybių, su itin įvairiais interesais ir būdo bruožais. Pamenu, kad studijuojant Danijoje man tos įvairovės ir ryškumo kartais trūkdavo. Institutas man davė ir vienus geriausių draugų bei AfriKo kolegų, ką išties labai vertinu.