Papasakok šiek tiek apie save: kas esi, iš kur esi kilęs ir ką žmonės turėtų apie tave žinoti?  

Mano vardas Marat Iliyasov, esu kilęs iš Čečėnijos Respublikos. Čečėnija, kaip ir Lietuva bei kai kurie kiti buvę sovietiniai teritoriniai vienetai, paskelbė nepriklausomybę ir siekė pripažinimo. Tačiau jai nepavyko. Po pirmojo karo su Rusija (1994–1996 m.) atvykau į Lietuvą ir pabaigęs kelių mėnesių trukmės lietuvių kalbos kursą pradėjau studijuoti TSPMI. 

TSPMI baigei politikos mokslų bakalauro ir magistro studijas. Kodėl pasirinkai studijas institute? Kokie ryškiausi tavo studijų metų institute prisiminimai?  

TSPMI man pasirodė tinkamas pasirinkimas. Man patiko politikos analizė, o savo karjerą mačiau tarptautinių santykių srityje. Studijų kokybė taip pat buvo labai aukšta. Turėjau puikius dėstytojus, kurių paskaitas iki šiol prisimenu net nežiūrėdamas į užrašus. Visada būsiu dėkingas profesoriams Pšibilskiui , Dumbliauskui, Motiekai, Lopatai, suteikusiems labai tvirtą pagrindą, dėl kurio galėjau toliau plėtoti savo žinias. 

Daktaro disertaciją apsigynei St. Andrews universitete Škotijoje. Kokią problemą kėlei savo disertacijoje, kokios buvo jos išvados? Kaip susidomėjai šia sritimi?  

Savo doktorantūros tyrime analizavau politinę demografiją. Susidomėjau Lietuvoje vis dar vykstančių konfliktų demografiniais veiksniais. Galėjau stebėti skirtingus šeimos modelius ir domėjausi, kokios priežastys lemia žmonių prokreacinius pasirinkimus. Pastebėjau, kad čečėnų gausios šeimos modelio negalima paaiškinti įprastomis ekonominėmis priežastimis, juolab kad jis galiojo ir sunkmečio laikais. Taigi man buvo įdomu, kodėl, ir tai tapo mano doktorantūros tyrimo klausimu. Savo disertacijoje teigiu, kad tokio čečėnų prokreacinio pasirinkimo priežastis yra egzistencinės grėsmės jausmas ir noras išlikti kaip tautai. Tuo nesumenkinu daugelio kitų priežasčių, kurias demografai yra įvardiję anksčiau –paprastai jos veikia kartu. 

Šiuo metu įgyvendini podoktorantūros stažuotės projektą „Karo prisiminimai ir jų reikšmė konfliktui: Čečėnijos atvejis“. Ar galėtum papasakoti apie savo projektą ir jo įgyvendinimą?  

Po doktorantūros studijų pradėjau domėtis kolektyvine atmintimi ir jos svarba. Pastebėjau, kad daugelis tautų stengiasi perrašyti savo istoriją, kad pabrėžtų savo didybę. Šis procesas, būdingas ir demokratinėms, ir autokratinėms valstybėms, vis tiek skiriasi esant skirtingiems režimams ir aplinkybėms. Jis taip pat priklauso nuo valdžios institucijų tikslų. Čečėnijoje dėl radikaliai pasikeitusios situacijos istorijos perrašymo procesas įgavo radikalių formų, o tai buvo priežastis vėl pasirinkti Čečėnijos atvejį. Juo ketinu parodyti, kaip ir kodėl kolektyvinė atmintis tampa tokia svarbi, ypač po konflikto. Iš tiesų kolektyvinė atmintis gali būti kito konflikto varomoji jėga, tačiau gali būti raminamoji priemonė. Kokia ji bus Čečėnijoje, priklauso nuo politinės situacijos, dabartinio politinio režimo, kuris bando pakeisti iki šiol dominavusią kolektyvinę atmintį, sėkmės ar nesėkmės. 

Neseniai baigei stažuotę George Washington University, Elliott School of International Affairs Institute for European, Russian, and Eurasian Studies (IERES). Galbūt galėtum pasidalinti, kaip sekėsi ir ką pavyko nuveikti stažuotės metu?  

Elliotto tarptautinių santykių mokykla yra puiki vieta. Joje dirba daug puikių mokslininkų. Iš jų norėčiau paminėti profesorių Henry Hale ir profesorę Marlene Laruelle. Bendravimas su jais, pažintis su jų tyrimais, metodais ir veiklos kryptimis man davė daug naudos. Esu tikrai dėkingas, kad turėjau šią galimybę ir ja pasinaudojau. 

Ką rekomenduotum pamatyti, paskaityti ar išbandyti institutui ir jo bendruomenei? 

Manau, kad daugeliui TSPMI studentų būtų labai naudinga susipažinti su visai neseniai išleistomis knygomis, kurios jau pelnytai užima garbingas vietas literatūroje. Tarp jų labai pamokančiomis galėčiau išskirti Tara Westover knygą „Educated“ ir Fiona Hill „There is nothing for you here“. Abi knygos pasakoja apie neįtikėtinas dviejų išskirtinių moterų, kurios į viršūnę pateko iš pačio dugno, gyvenimo trajektorijas. Manau, kad abi istorijos yra įkvepiančios ir pamokančios. Kalbant apie tyrimus, drįsčiau pasiūlyti TSPMI skirti šiek tiek išteklių tarptautinių santykių eksperimentams vykdyti, kas galėtų padėti universitetui patekti tarp 100 geriausių pasaulyje. Lietuva ir Baltijos šalys turi unikalią patirtį ir gali būti puiki laboratorija, padedanti suprasti daugelį aktualių tarptautinių santykių klausimų. Taip pat skatinčiau tarpdisciplininius mokslinius tyrimus, kurie yra labai naudingi ir Vakarų universitetams.