Neseniai apgynėte disertaciją „Europos finansinių paslaugų reguliavimo politinė ekonomija: ES bankų politikos stabilumo ir kaitos aiškinimas“. Vienas iš pagrindinių klausimų jūsų disertacijoje – kodėl apskritai ES šalys narės sutiko sukurti bankų sąjungą. Galbūt galėtumėte pakomentuoti, kodėl apskritai bankų sąjunga svarbi? Kokia jos prasmė? Ką ji reiškia Europos Sąjungai ir šalims narėms?

Kalbant paprastai, sprendimą sukurti bankų sąjungą lėmė šalių kompromisinė reakcija į „euro krizę“ – mainais į probleminių Europos bankų bendrą kontrolę, euro zonos šalys pažadėjo jiems suteikti bendrą tiesioginę finansinę paramą. Šis pažadas buvo svarbus tam, kad būtų išvengta ir taip milžiniškų valstybių skolų didėjimo.

Visgi žvelgiant iš platesnės perspektyvos mes kalbame apie ES bankų politikos pritaikymą prie šiandienos realijų – nors bankai jau seniai veikia tarp valstybių sienų, t.y. yra tarptautiniai, kaip iki bankų sąjungos yra pasakęs buvęs Anglijos centrinio banko vadovas, jie „miršta“ ne tarptautiniame, bet nacionaliniame lygmenyje.

Ką tai reiškia praktiškai, jei atmestumėme ekonomines ir socialines krizių pasekmes? Kad daliai ES piliečių finansinės paslaugos gerokai brangesnės nei turėtų būti bendroje ES paslaugų erdvėje. O juk teoriškai vieningoje rinkoje kiekvienas iš mūsų turėtumėme galėti paskolą gauti iš bet kurio geriausias sąlygas pasiūliusio ES šalies banko. Kaip ir apsidrausti mums labiausiai tinkančioje draudimo bendrovėje. Deja, šiandien ES vieninga rinka – priešingai nei dažnai girdime politinėje retorikoje – dar toli gražu nėra pabaigta. Visgi bankų sąjunga – didelis žingsnis vieningos rinkos gilinimo kryptimi.

Kodėl jums buvo svarbu atsakyti į šiuos klausimus? Kaip apskritai ši tema atsirado jūsų mokslinių interesų lauke?

Bankų sąjunga laikoma vienu iš didžiausių integracijos žingsnių nuo pat Mastrichto sutarties, kuria buvo padėti pamatai eurui. Taigi mano darbas buvo ne tik (ir filosofiškai ne tiek) apie bankų politikos pokyčius, kiek apie esminius Europos integracijos klausimus – kodėl šalys priima sprendimus dalį nacionalinės kompetencijos perduoti viršnacionalinėms institucijoms ir kas lemia tokių susitarimų turinį.

Ar buvo dalykų, kurie jus nustebino, kai rašėte disertaciją? Buvo savotiški atradimai?

Taip… tiesą pasakius, vis dar sunku patikėti, kad sulaukus šeimos pagausėjimo ir iš darbo grįžtant ne anksčiau 19 val. bei daug keliaujant apskritai pavyko ją parašyti.

Kaip kažkada man dar tik galvojant apie doktorantūrą yra pasakęs kolega L. Gudžinskas, disertacija visų pirma yra kova su savimi. Tai tą kovą, padedant daugeliui žmonių, šiame etape pavyko laimėti.

Tradiciškai akademinis darbas ir praktinė veikla yra supriešinami, tačiau jūs gyvenate abiem būdais t.y. ir užsiimate akademine veikla, ir dalyvaujate praktiniame gyvenime, o dabar jau ir politikoje. Ar iš tiesų šie du gyvenimo būdai taip vienas kitam prieštarauja? Galbūt vienas kitą papildo? Jei taip, tuomet kaip?

Grįžęs iš Londono iškart sau pasakiau, kad nenoriu tik studijuoti arba užsiimti tik praktine veikla, nes abi veiklos – jei jas pavyksta suderinti – leidžia pasiekti sinergiją. Pavyzdžiui, vieno iš mano dėstytų kursų studentai kasmet lankydavosi Lietuvos banke, kur galėjo pajusti, kaip kurse įgytos žinios taikomos praktikoje. Lygiai taip pat daug akademinėje erdvėje įgytų žinių dažnai taikiau praktinėje veikloje.

Nepaisant to, teisybės dėlei reikia pripažinti, kad para turi tik 24 val., iš kurių dažnai teko išbraukti laisvalaikį ir ne vieną atostogų dieną…

Akademinis darbas nėra tik disertacijos ar straipsnių rašymas, o ir dėstymas. Kaip jūs prisimenate šią patirtį?

Sakyčiau, kad apskritai ketverius metu dirbtas darbas su studentais buvo vienas iš prasmingiausių užsiėmimų. Grįžęs iš Londono ypač norėjau perduoti ten įgytą patirtį ir kartu institute pasiūlyti kažką tokio, ko kažkada trūko man pačiam.

Visgi juokaudamas sakau, kad šiame gyvenimo etape dėl daugelio priežasčių šis „hobis yra per brangus“ (kolegos tai supras)… Tiesa, ateityje prie dėstymo neabejotinai dar norėčiau sugrįžti. Tik tai jau bus su dar kita profesine patirtimi.

VU TSPMI baigėte tiek bakalaurą, tiek magistrą, vėliau studijavote Londono ekonomikos mokykloje (LSE). Kokius skirtumus ir panašumus įžvelgėte tarp šių dviejų institucijų ir mokymosi tradicijų? Kokių praktikų TSPMI gali pasimokyti iš LSE ir atvirkščiai?

Tikriausiai bet kuriam universitetui būtų sunku lygintis su LSE multikultūriškumu. Kaip ir akademinių, politinių, verslo ar kultūros renginių – beje, itin aktyviai lankomų – gausa. Visgi institute daug stipresnė bendruomenė. Kartu niekam nepataikaudamas galiu drąsiai pasakyti, kad dalies Lietuvos kolegų užsiėmimai niekuo nenusileidžia LSE.

Ką galėčiau patarti? Jei atvirai, žvelgdamas į technologijų plėtrą nelabai tikiu tokio žanro kaip „paskaita“ ateitimi, nes šiandien tikriausiai bet kokio dalyko aukščiausio lygio paskaitą galite rasti internete. Dėl to TSPMI patarčiau kuo daugiau koncentruotis į individualų darbą (tikrai galėtumėme turėti „supervisor’ius“) ir multidiscipliniškumą.

Taip pat esu įsitikinęs didesnio dėmesio ekonomikai ir kiekybiniams analizės metodams poreikiu. Kaip ir poreikiu drastiškai mažinti rašto darbų apimtis, koncentruojantis į jų kokybę.

Gana ilgą laiką dirbote Lietuvos banke, vadovavote Tarptautinių ryšių departamentui, o dabar esate Ūkio viceministras. Kaip manote, kokių savybių ar gebėjimų labiausiai reikia žmogui, norinčiam užimti tokias pozicijas?

Na, į šį klausimą geriausiai galėtų atsakyti mano vadovai: buvęs vadovas Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas ir dabartinis – Ūkio ministras Virginijus Sinkevičius.

Tai, ko pats ieškau tarp žmonių, su kuriais dirbu, – tai plataus ir kritiško požiūrio, atsakomybės, gebėjimo per trumpą laiką susidoroti su milžiniškais ir nuolatiniais informacijos srautais.

Ko viešajame sektoriuje ypač norėtųsi daugiau, tai lyderystės. Tokios lyderystės, kuri nesusijusi su užimama pozicija ar atsakomybės sritimi.

Ar yra dalykų, kuriuos gavote/išmokote VU TSPMI, ir kuriuos labai vertinate? Galbūt tokių yra keli?

Kai institucijoje praleidi ilgą laiką (mano atveju bakalauro, magistro ir doktorantūros studijos su pertrauka Londone truko virš 10 metų), kažką konkretaus išskirti itin sunku. Nes universitete natūraliai formuojasi kiekvieno iš mūsų mąstymas, požiūris į aplinką, mus supančių žmonių ratas.

Visgi galėčiau apibendrinti, kad labiausiai TSPMI esu dėkingas už dėmesį plačioms žinioms, kritiniam požiūriui ir gebėjimui „rašyti“. Itin didelis privalumas, kurį būtų sunku pervertinti, – alumnų tinklas.