Visų pirma, sveikinu laimėjus prezidento stipendiją. Galbūt galėtum papasakoti apie savo bakalaurinį darbą, kurį dabar rašai? Apie jo temą ir problemas? Kodėl būtent tokią temą pasirinkai?

Nusprendžiau gilintis į Lietuvos visuomenės sandarą, konkrečiai – tirti individualius įsivaizdavimus apie mūsų šalies socialinę struktūrą siekdama geriau suprasti, kokiais kriterijais remiantis respondentai save pozicionuoja joje, kokių kategorijų pagrindu visuomenė skaidoma (ar ne) pačių jos narių. Tad mano empirinio darbo centre – Lietuvos socialinės struktūros analizė taikant kokybinę indukcinę tyrimo strategiją.

Būtent šią temą pasirinkau dėl daugelio priežasčių. Viena vertus, nepaisant daugelio autorių pastangų analizuoti atskiras socialines grupes, pastaraisiais dešimtmečiais pasirodė vos keletas akademinių publikacijų skirtų bendro pobūdžio visuomenės sandaros nagrinėjimui. Visgi, mano nuomone, tokie tyrimai itin reikšmingi ir nepakeičiami pažįstant visuomenę, kurios nariais esame ir kurioje pastebimus reiškinius nuolat bandome analizuoti. Kita vertus, pasirinkau taikyti, mano žiniomis, šiame kontekste Lietuvoje neišbandytą metodologinę prieigą tiriant subjektyvius visuomenės sandaros vaizdinius, kas ne tik tenkina akademinį smalsumą, bet ir būtų galimas atspirties taškas tolimesniems tyrimams apie turimų subjektyvių visuomenės sandaros vaizdinių ryšį su tarpgrupinio bendradarbiavimo, kolektyvinio veiksmo galimybėmis ar net pilietinės visuomenės potencialu apskritai. Galiausiai, trivialu priminti, bet gyvename pokyčių laikais, tad ir akademijoje vyksta intensyvi diskusija apie klasių mirtį, poklasinės visuomenės iškilimą, individualizmo plėtrą, populiarėja pastaruosius reiškinius konstatuojančios ir aiškinančios postmodernistinės teorijos. Šiame kontekste įdomu, kokiomis kategorijomis remdamiesi visuomenę į grupes dalija patys jos nariai, ar klasiniai bei kiti susigrupavimai apskritai išlieka aktualūs. Dėl visų šių bei kitų priežasčių ir nusprendžiau gilintis į Lietuvos socialinę struktūrą.

Kodėl tau apskritai įdomus akademinis darbas? Kuo jis tave žavi?

Mane žavi mūsų pasaulio kompleksiškumas, įvairovė ir tai, jog nepaisant tūkstantmečiais trunkančių pastangų jį geriau pažinti mes kasdien susiduriame su dalimi to, kas negirdėta, nematyta ir nepatirta. Akademinė veikla visuomet buvo man patraukliausias būdas tenkinti smalsumą ir minimaliai prisidėti prie laike ir temų prasme kone beribių pastangų didesnio pažinimo link. Kartu tai leidžia derinti įvairias mano mėgstamas veiklas – skaitymą, stebėjimą, keliones (tarp istorinių laikotarpių, šalių ir temų) ir precizišką žodžių atranką, ko reikalauja mokslas. Galimybė atlikti savarankiškus tyrimus ar prisidėti prie didesnių mokslinių projektų tarsi atveria kelius ne tik būti to įvairiapusiško pasaulio dalimi, bet ir geriau jį pažinti, kas man visuomet atrodė itin žavu – ne tik dalyvauti, bet ir bandyti geriau suprasti, kodėl visa veikia vienu ar kitu būdu.

Buvai ir VU TSPMI SMD pirmininkė – kodėl? Juk paprasčiau visuomet „užsiimti savo reikalais“, o ne stengtis dėl kitų? Kokią prasmę matai bendradarbiavime su kitais žmonėmis?

Nepaisant didelių norų, kiekvieno mūsų individualios galimybės, didesnės ar mažesnės, neabejotinai išlieka ribotomis. Tad esu linkusi manyti, kad pavieniui galima pasiekti, atrasti ir atskleisti nemažai, tačiau pačia bendriausia prasme judėjimas didesnio pažinimo link visuomet išlieka kolektyvine pastanga – mes diskutuojame, dalinamės savo mintimis ir įžvalgomis su studijų draugais ir dėstytojais, savo darbuose remiamės kitų autorių ankstesniais atradimais, nekantraudami laukiame pastabų, komentarų ar įvertinimų iš kolegų, visa kas veda ne tik asmeninio tobulėjimo, bet ir didesnio pasaulio pažinimo link.

Studentų mokslinė draugija – dar viena puiki platforma tenkinti savo individualų smalsumą ir dalinantis idėjomis su bendraminčiais įžengti į kitiems kur kas geriau pažįstamus akademinius laukus. Tikrai nemanau, jog mano apsisprendimas vadovauti organizacijai buvo altruistiškas žingsnis, labiau didelio kolegų pasitikėjimo rezultatas ir galimybė mokytis iš kitų. Nebūtinai įsimenant naujas pavardes, pavadinimus ar vertas dėmesio publikacijas, pats buvimas Draugijoje vis primena, kiek dar daug nepažinta, negirdėta, taip savaip suteikia kuklumo.
Tad visuomet buvau ir tebesu už, kiek įmanoma, platesnį bendradarbiavimą – dėstytojų, mokslininkų su studentais ir ypač pastarųjų tarpusavyje, kas, mano nuomone, išlieka kiek retesne praktika profesinio, visapusiško akademinio ir asmeninio tobulėjimo rėmuose.

Koks dalykas, kurį išmokai VU TSPMI, tau atrodo pats vertingiausias? Gal jų yra keli?

Sunku apibendrinti visa, ką davė iki šiol daugiau nei treji studijų metai universitete, bet viena labiausiai mano vertinamų pamokų – kelti klausimus. Drąsiai, net ir tuomet, kai jie ne itin patogūs, kai vargiai apčiuopiama atsakymų įvairovė, net ir tada, kai jų gausa pradeda erzinti ar kelti nerimą. Galbūt kiek paradoksalu, dažnai tikimasi, jog universiteto diplomą turintieji yra „žinančių“ kategorijoje, tačiau, mano galva, kur kas dažniau mes paliekame universiteto auditorijas kvestionuodami kur kas daugiau dalykų negu kad į jas įžengdami, turėdami suvokimą ir įgūdžius, kaip galima ieškoti atsakymų į kylančius klausimus, bet tikrai ne visuomet juos atradę. Man tai – viena vertingiausių pamokų VU TSPMI.