Monika, papasakok apie savo pasirinkimą studijuoti VU TSPMI – kaip nusprendei, kad tave domina būtent politikos mokslai?

Pasirinkimas nebuvo pats lengviausias. Galbūt nėra kuklu taip sakyti, tačiau mokykloje turėjau labai gerus tiek humanitarinių, tiek ir tiksliųjų mokslų dalykų pažymius – man buvo įdomu beveik viskas. Per dvylika mokyklos metų mano nuomonė kito: norėjau būti vertėja, chirurge, menotyrininke ir t.t. Buvo minčių ir apie studijas užsienyje, tačiau man tai niekada nebuvo tikslas pats savaime – jos domino tik tada, jei specialybė, kuria domėjausi, buvo labiau perspektyvi arba geriau dėstoma tam tikroje valstybėje. Vis dėlto, tam švaistyti tėvų pinigų nesinorėjo, ypač, kai neturėjau stipraus pašaukimo. VU TSPMI buvo mano ir mano šeimos bendras pasirinkimas. Norėjosi išpildyti kuo daugiau svajonių vienu metu, todėl institutas atrodė labiausiai tinkamas, kadangi politikos mokslai yra labai plati disciplina.

Studijų metu išnaudojai kone visas įmanomas tarptautinės veiklos galimybes – dalyvavai įvairiuose projektuose, užsienio universitetų organizuojamose vasaros mokyklose… Kaip nusprendei, kad patirties norėtum semtis būtent užsienyje ir kaip pavyksta rasti tau tinkamiausius pasiūlymus? Kokias svarbiausias pamokas parsivežei iš jų?

Dar prieš įstodama žinojau, kad būtinai pasinaudosiu tarptautinėmis galimybėmis. VU TSPMI ir tiesiog studento/ės statusas iš tikrųjų atveria daug galimybių. Vieną vertus, galima kreiptis į universitetą arba ieškoti mainų, tarptautinių praktikų ir projektų galimybių VU tinklapyje. Kitą vertus, pasiūlymų galima ieškoti patiems. Aš rinkausi abu kelius.

Pirmaisiais studijų metais aplikavau į NATO jaunimo organizacijų rengiamas konferencijas. Tai atrodė labai įdomu, be to, organizacija padengdavo visas kelionės išlaidas. Tokiu būdu pirmo kurso metu nuvažiavau į Jūrmalą, Latviją, kur ekspertai, studentai, žurnalistai kalbėjo apie Baltijos šalių ir Rusijos santykių ypatumus. Antrame kurse vykau į Stambulą, Turkiją, kur vyko diskusijos apie tarptautinį terorizmą ir hibridinį karą. Šios dvi kelionės buvo iš tikrųjų svarbi patirtis. Jų metu gavau nemažai akademinės medžiagos, kurią naudojau ne tik konferencijų metu, bet ir vėliau, ruošdama rašto darbus institute. Negana to, iki tol niekada nebuvau išvykusi į užsienį viena, be šeimos, todėl man tai buvo tarsi generalinė repeticija prieš išvykstant į pusmetį trunkančią mainų programą. Galiausiai, kandidatuojant į šias programas, reikėjo rašyti gyvenimo aprašymą, motyvacinį laišką ir esė tam tikra tema – tikiu, kad tai buvo gera praktika ateičiai; nes CV ir motyvacinio laiško rengimas yra labai svarbūs įgūdžiai.

Praleidusi mainų semestrą Pietų Korėjoje, supratau, kad noriu pasigilinti į tarptautinio saugumo ir konfliktų sritį, todėl pradėjau ieškoti kitų galimybių. Tų pačių metų vasarą išvykau į Utrechto universitetą, kuriame dalyvavau dviejų savaičių trukmės vasaros mokykloje šiuolaikinių tarptautinių konfliktų sprendimo tema. Kursas buvo labai intensyvus, kiekviena diena reikalavo specialaus pasiruošimo ir, tiesą pasakius, tai padaryti spėdavau tikrai ne visada. Be to, reikėjo paruošti grupinį projektą bei parašyti esė. Patirtis buvo iš tikrųjų neįkainojama, kadangi pats universitetas yra labai aukšto lygio, dėstomas dalykas man labai įdomus, tad gavau naudingos teorinės ir praktinės medžiagos.

Vieną studijų semestrą praleidai Pietų Korėjoje, šiuo metu esi išvykusi į Norvegiją. Kokius ryškiausius skirtumus pastebėjai, bestudijuodama šiose šalyse ir Lietuvoje? Kas šiose šalyse paliko didžiausią įspūdį?

Antrame kurse išvykau į Pietų Korėją, Suvoną (apie 30 km nuo sostinės Seulo), kur mokiausi Kyung Hee Universitete (pagal dvišalės sutarties programą). Galimybė pagyventi Azijoje, o ypač – Korėjoje, kurios kultūra, istorija ir politika labai domėjausi, buvo tarsi svajonės išsipildymas. Negana to, tai buvo galimybė studijuoti būtent tuos dalykus, kurie mane labiausiai domina: tarptautinis saugumas, tarptautiniai konfliktai, diplomatija, lyginamoji politika, Šiaurės ir Pietų Korėjos santykiai. Studijos buvo be galo įdomios ir, manau, didžiąja dalimi nulėmė mano tolesnius pasirinkimus. Be to, universitetas, studentų organizacijos ir patys profesoriai rengė nemažai renginių ir kelionių (pvz.: į Korėjų demilitarizuotą zoną, Cheonano miesto Korėjos nepriklausomybės muziejų, Incheono miesto Kinijos miestelį (Chinatown)).

Trečiame kurse nusprendžiau pasinaudoti Erasmus programa. Šį kartą tiksliai nežinojau, kur norėčiau nuvažiuoti, bet pirmuoju numeriu pasirinkau Norvegiją, antruoju – Šveicariją. Trečio kurso antrame semestre išvykau į Norvegiją, Bergeno Universitete, kur pasirinkau studijuoti tris dalykus – populizmą ir jo pasekmes liberaliai demokratijai, valdymo sistemas ir globalius iššūkius energetikai ir klimatui bei lyginamąjį Arkties vietinių gyventojų valdymą. Šį kartą keliones teko rengti patiems. Be to, beveik nebuvo galimybės susipažinti su vietiniais studentais, nebent pats įstoji į būrelį. Korėjoje, šiuo atveju, yra žymiai daugiau galimybių, kadangi Korėjos vietiniai studentai gauna kreditus, jeigu dalyvauja „Korėjos būreliuose“, kuriuose pasakoja užsienio studentams apie valstybę, kalbą, organizuoja įvairias veiklas.

Studijų procesas taip pat iš esmės skiriasi. Pietų Korėjoje turėjau beveik tiek pat skaitinių,  kiek skyrė TSPMI dėstytojai. Teko rašyti keletą esė, laikyti egzaminus, ruošti individualius ir grupinius projektus. Norvegijoje semestro metu galima atsipalaiduoti (žinoma, priklausomai nuo mokslų programos), tačiau prieš egzaminus skiriamas mėnuo, kurio vos užtenka viso semestro medžiagai perskaityti. Egzaminai ir esė įteikiami užkoduoti, todėl profesoriai negali žinoti, ar esi tarptautinis studentas. Esė rašymui gali būti skiriamos vos kelios dienos arba visas mėnuo. Skirtingai negu Korėjoje ir Lietuvoje, Norvegijoje aš visai neturėjau seminarų, tik paskaitas. Vienam iš dalykų galima buvo užsiregistruoti lankyti seminarus, tačiau dalyvavimas juose nebuvo pažymio dalis: visą pažymį sudarė galutinis keturių dienų esė.

Norvegijoje likai ir prasidėjus COVID-19 pandemijai. Kokia situacija buvo (ar tebėra) šalyje, kokių priemonių ėmėsi universitetas ir kaip šį laikotarpį praleisti sekėsi tau pačiai?

Likau Norvegijoje, nes atrodė neatsakinga skristi lėktuvu su persėdimais ir galimai parsivežti virusą namo (gyvenu su mama ir močiute, kurios dirba mokykloje). Norvegijoje gyvenu privačiame kambaryje, todėl turėjau geras sąlygas. Nors visi universiteto pastatai buvo uždaryti, Bergeno universitetas pradėjo dėstymą nuotoliniu būdu, tad galėjau tęsti studijas. Jeigu studentams arba dėstytojams buvo reikalinga literatūra, jie galėjo pateikti užklausą ir gauti knygas, tačiau ne pačioje bibliotekoje, o lauke (knygas išveždavo). Bendrabutyje visada buvo dezinfekavimo priemonės; vienoje virtuvėje negalėjo būti daugiau nei 5 žmonės. Mieste didelės panikos nebuvo. Nors pirmosiomis valandomis po karantino paskelbimo žmonės ėmė pirkti tualetinį popierių ir makaronus, jau pirmoji savaitė parodė, kad nieko netrūksta.

Be abejo, dėl karantino mano mainų patirtis labai skiriasi nuo to, kaip ją įsivaizdavau. Vis dėlto, galima pasakyti, kad man pasisekė, jog pandemijos metu esu būtent Norvegijoje, o ne kažkur kitur. Dalis studentų buvo priversti grįžti namo, kai kurie jų prarado ne tik daug pinigų, bet ir kreditus – aš visgi turėjau pasirinkimą likti.

Studijų metu atlikai praktiką National Democratic Institute. Ar galėtum papasakoti, kokia tai organizacija ir kokia veikla užsiimi joje?

National Democratic Institute – tai ne pelno siekianti organizacija, kuri bendradarbiauja su besivystančiomis valstybėmis ir siekia gerinti demokratinių institucijų efektyvumą. Organizacijos Vilniaus padalinio dėmesys skiriamas Baltarusijai. Praktikos metu skaičiau naujienas baltarusių ir rusų kalba, rinkdavau informaciją ir rašydavau santraukas anglų kalba. Iš esmės, mano darbas buvo sekti medijų tendencijas prieš rinkimus Baltarusijoje bei jų metu. Šioje organizacijoje praktiką siūlyčiau atlikti tiems studentams, kurie norėtų sužinoti, kaip veikia ne pelno siekiančios organizacijos ir politikos analizės centrai.

Jei galėtumei palyginti Moniką, kuri ką tik įstojo į VU TSPMI ir Moniką, kuri jau kitąmet čia baigs bakalauro studijas, kokius didžiausius skirtumus pastebi?

Į šį klausimą yra labai sunku atsakyti. Be abejo užaugau, nes studijų metu susiradau pirmą darbą, savanoriavau, išvykau į savo pirmą savarankišką kelionę, pasimokiau trijose šalyse. Manau, kad tarptautinės patirtys išmokė mane atkreipti dėmesį į kontekstą ir bandyti suprasti, būti lankstesnei, kai keičiasi planai. Esu labai dėkinga institutui ir administracijai už suteikiamas galimybes, kurių yra tikrai daug – reikia tik mokėti ieškoti.