Morgana, studijas baigei Filologijos fakultete, o vėliau pasirinkai Rytų Europos ir Rusijos studijų magistro programą VU TSPMI. Kodėl?

Filologijos fakultete baigiau ne tik bakalaurą, bet ir magistrą. Magistras TSPMI ­– mano antrasis. Įdomu tai, kad dar studijuodama Intermedialias literatūros studijas, rašiau baigiamąjį darbą iš psichoaktyviųjų medžiagų vaizdavimo kine ir literatūroje. Karjeros pasirinkimas mane nuvedė į narkotikų politikos sritį, šiais klausimais dirbu tiek Lietuvoje, tiek tarptautiniu lygmeniu. O kadangi visada vertinau mokslą ir tikiu, kad mokytis reikia visą gyvenimą, nusprendžiau darbo patirtį papildyti akademinėmis politikos mokslų žiniomis.

Tavo magistrinio darbo tema –  „Narkotikų politikos (ne)kismas Lietuvoje: gatvės lygio biurokratų vaidmuo“. Kodėl pasirinkai rašyti būtent tokia tema?

Narkotikų politika Lietuvoje nėra nei populiari, nei ištyrinėta, todėl dažnai juokauju, kad su narkotikais susijusi stigma siekia aukštumas ne tik kai kalbame apie žmones, vartojančius narkotikus, bet ir apie tuo besidominčius akademikus. Gal narkotikų klausimas neatrodo pakankamai solidus ar rimtas? Tarptautiniu lygmeniu tai yra milžiniškos svarbos klausimas, tačiau Lietuvoje apie jį beveik nekalbama, tema ignoruojama, o šitos tylos aukos yra žmonių gyvenimai. Džiaugiuosi, kad po truputį girdisi balsai – pilietinėje visuomenėje, mokslo institucijose ir net Seime.

Norėjai, kad apie narkotikų politiką daugiau išgirstų kiti. O ar tau pačiai šis tiriamasis darbas buvo atradimas?

Tikrai taip. Būtent todėl mane žavi mokslas. Kai atrodo, kad jau žinai viską ir niekas nebegali tavęs nustebinti, mokslas staiga tampa fokusininku ištraukiančiu triušį iš skrybėlės! Savo magistro darbe tyrinėjau, kodėl Lietuvos narkotikų politika išlieka tokia pati, kaip 1961 m., kai pasaulis dar tikėjo, kad bausmė yra problemos sprendimo įrankis. Praėjo pusė amžiaus, atlikta tiek daug efektyvumo vertinimų, šalys paskaičiavo, pasimokė iš klaidų ir jau seniai pakeitė strategiją iš bausmės į sveikatos apsaugą. Lietuva, žiūrint į politinių sprendimų teoriją, taip pat tą padarė. Tačiau praktika rodo, kad visa sistema neveikia, Europoje esame ŽIV židinys, „pirmaujame“ mirčių nuo perdozavimo skaičiumi, greitai, turbūt, „pirmausime“ ir įkalinimo, susijusio su narkotikais, rodikliais. Atliktas tyrimas pasiūlė man pačiai naują sprendimą, kaip galima sustiprinti sveikatos apsauga grįstos politikos įgyvendinimą Lietuvoje. Ir tai įvyko tuomet, kai galvojau, kad jau mačiau visas pažangių šalių gerąsias praktikas, išmaniau metodikas ir galimus sprendimus!

Iš visos studijų patirties VU TSPMI, kas įsiminė labiausiai, ką labiausiai vertini?

Labiausiai vertinu atvirumą. Mano tema buvo ne tik priimta, bet ja buvo nuoširdžiai domimasi. Akademinės srities silpnybė yra jos polinkis sustabarėti. Tuomet naujos temos, nauji požiūriai ir klausimai vis sunkiau randa kelią į pripažinimą, o jo taip reikia, kad keistųsi pati visuomenė. TSPMI šiuo požiūriu yra kitoks – smalsus ir klausiantis. Čia ir slypi tikrojo mokslo gyvybė.