Natalija, institute dirbate jau beveik devynerius metus – ką jums reiškia VU TSPMI ir kaip keičiasi institutas?

Universitetai yra labai lėta, sunki struktūra, devyneri metai universitetui labai trumpas laikas, todėl tikėtis  kažkokių radikalių permainų nelabai galima. Pokyčiai, kurie atsitinka, tikriausiai matomi ne iš viršaus, o iš vidaus. Tai, kas akivaizdžiausiai matosi ir labiausiai susiję su mano buvimu institute, yra naujų programų atsiradimas. Prieš kelis metus tokia buvo magistro programa „Politika ir medijos“ – gana ryškus naujas žingsnis instituto siūlomose studijų programose. Šis žingsnis yra svarbus todėl, kad universitetinis lėtumas stabiliuose universitetuose, ypač mažose šalyse, pasireiškia tuo, jog labai lėtai vyksta žmonių ir idėjų apykaita. Universitetai yra linkę reprodukuoti save. Todėl vienas iš būdų judinti šį lėtumą yra siūlyti naujas studijų programas. O šios programos tikslas – kurti tarpdisciplininę erdvę, kuri leistų ateinantiems studentams eksperimentuoti ir galvoti apie naujas jungtis tarp skirtingų disciplinų, ne tik tų, kurios ir taip buvo institute, bet dar gali ir atsirasti.

Jūsų akademiniai interesai labai platūs – nuo kino teorijos ir vizualumo iki kritinės teorijos ir feminizmo – kas jungia šiuos laukus ir kaip juose galima rasti bendrų prasmių?

Intereso sričių būtų galima įvardyti ir dar daugiau, kad ir istorinės vaizduotės ar propagandos, visų pirma, kino propagandos, tyrimus. Jungtis tarp visų šių interesų – domėjimasis tuo, kaip tekstai ir objektai kažką reiškia, kur atsiranda reikšmė – ar ji atsiranda gamybos procese, ar ji glūdi pačiuose tekstuose, praktikose ir veiksmuose, ar mes galime kalbėti apie reikšmę kaip suvokimo dalyką. Tai, tikriausiai, suteikia rakursą visoms šioms sritims. Jeigu mes kalbėtume apie tą pačią propagandą, tai kurioje vietoje atsiranda propagandinės reikšmės? – ar jos atsiranda teksto lygmenyje ir pakanka išlukštenti žinutę, kad tokiu būdu suprastume, ką reiškia propaganda. Ar mes ją matysime institucijų sąveikoje, kurios užsiima pranešimų gamyba ir platinimu, ir tada mes kitaip suprasime, kas yra propaganda. Galbūt mes galvosime, kokiu būdu kažkokie tekstai yra suvokiami ir jiems yra priskiriamos reikšmės, ir tada turėsime dar vieną pjūvį. Žinoma, yra gerokai smulkesnių dalykų šioje problematikoje, tačiau iš principo klausimas – kokiu būdu skirtingi objektai, praktikos ir tekstai suvokiami kaip turintys reikšmę, tam tikrą reikšmę. Ar ši reikšmė tolydi, be pertrūkių, ar fragmentiška ir mišri.

Stažavotės ir dirbote tyrėja įvairiose institucijose užsienyje, nuolatos bendradarbiaujate su kino ir meno festivaliais bei organizacijomis, kaip jungiate šias veiklas su dėstymu ir tyrimais TSPMI?

Ilgos akademinės kelionės, pavyzdžiui, tyrimų stipendijos, kurių aš iš tiesų turėjau daug – Vokietijoje, JAV, Didžiojoje Britanijoje, bet ir visai kitoje pusėje, pavyzdžiui, Gruzijoje ar Lenkijoje – neatsiejama dėstytojų, tyrėjų veiklos dalis. Tyrimų stipendijos reiškia du dalykus – viena vertus, tai laikas, kurį tu gali skirti tik tyrimui ir rašymui. Kitas dalykas yra nauji kontekstai, kuriuose atsiduri. Nauji kontekstai yra labai svarbūs, nes dirbdama tiriamąjį darbą skirtinguose universitetuose aš žymiai aiškiau supratau, ko tikiuosi ar kokį norėčiau matyti savo universitetą. Keletas mėnesių, praleistų Konstancos universitete, Niujorko universitete arba Edinburgo universiteto Priešakinių tyrimų institute, labai svarbūs ir idėjų apykaitai ir galvojant apie tai, kur yra tavo kartelė – ar tu ją matuoji pagal kažkokį lokalų kontekstą, ar tave domina platus pasaulis ir kas vyksta jame. Man norėtųsi, kad šios erdvės susitiktų.

Apie meną. Aš tyrinėju tai, kas dažnai vadinama menu, nors nebūtinai tiesiogiai jam priklauso, kad ir kinas ar fotografija. Knyga, kurią dabar rašau, kaip tik tokia: rašau apie tai, kaip privati, institucinė ir laikraštinė sovietmečio ir socialistinė fotografija interpretuojama dabartiniame Rytų Europos dokumentiniame kine ir kaip per fotografijos remedijavimą vyksta mąstymas apie žmogų ir valstybę, į šias fotografijas „įrašytus“. Kitaip tariant, menas – mano medžiaga, su kuria man įdomu dirbti. Tad oficialus ar neformalus bendradarbiavimas su kino festivaliais, su visuomeninėmis organizacijomis, kurios užsiima kino edukacija, platinimu, švietimu, yra svarbi šio darbo dalis. Labai džiaugiuosi šiuo mūsų bendradarbiavimu. Daug mokausi iš kino festivalių programų kuratorių – jie mato naujausius dalykus ir dosniai dalinasi. Iš savo pusės prisidedu siūlydama būdus šias senas ir naujas medijų praktikas įtraukti į akademines diskusijas, taip pat kartu su studentais. Pavyzdžiui, žmogaus teisių kino festivalio „Nepatogus kinas“ programa – dalis mano dėstomo pasirenkamo kurso. Kai kurie studentai ir studentės taip užsidega problematika, kad kitais metais nueina į festivalį savanoriauti.

Dabartiniame naujųjų medijų kontekste vizualumas užima itin svarbią vietą, kaip teorija gali padėti susiorientuoti šiandieniniame vizualiniame triukšme?

Teorija siūlo žodyną, kaip mes galime mąstyti ir kalbėti apie mus supantį pasaulį ir artikuliuoti jį. Lygiai taip pat viskas, kas susiję su vizualumu, per skirtingas teorines prieigas įgauna skaidrumo, suvokiamumo. Vienas dalykas yra kalbėti apie mus užplūstantį vaizdų srautą, kuriame skęstame, visai kitas, kaip siūlo žymus šiuolaikinių medijų teoretikas Levas Manovičius, matyti begalinius Instagramo vaizdus kaip naują būdą apibrėžti, nusakyti ir palaikyti subkultūras. Nesuskaičiuojamos atsikartojančios fotografijos daro būtent tai, o begalinis vienodumas įgauna artikuliaciją – šiuo atveju funkcijos terminais. Kitos teorijos mums leidžia galvoti apie tai, kad medijų veikimas keičiasi erdviškai – iš horizontalaus į vertikalų būdą. Pavyzdžiui, savo paskutinėje 2018 m.  knygoje Lisa Parks kalba apie vertikalų medijavimą, dominuojantį po rugsėjo 11-osios sprogdinimų, kuomet ne tik susiduriame su tokiais vaizdais, kurie mūsų akiai apskritai neprieinami (pagaminti dronų ar palydovų), bet pati vizualaus pažinimo etika ir tiesioginiai politiniai sprendimai susiję su vizualaus medijavimo technologiniu ir ekonominiu pokyčiu. Tokiu būdu keičiasi mūsų vizualus pasaulio prisijaukinimas. Skirtingos teorijos tą ir daro – performuluoja tai, kas atrodo neapibrėžta, nauja ar, priešingai, nebepakankamai įvardyta, terminais, žodynais, kurie leidžia paskui padaryti tai pamąstomu objektu ar kitaip jį konceptualizuoti.

Kaip galėtumėte apibūdinti VU TSPMI studentus? Kokių įgūdžių stengiatės jiems suteikti savo kursų metu?

Turiu teoriją apie studentus. Ji tokia: bet kurioje specialybėje yra vienodas procentas tikrai talentingų studentų – 5-7 procentai. Toliau viskas priklauso nuo to, kiek į specialybę susirenka žmonių. Ten, kur susirenka 20, atrodys, kad talentingų labai mažai, nes tai bus vienas ar du, priklausomai nuo metų, kartais gali ir visai nebūti. Kai studentų labai daug, kaip institute, pats skaičius pasidaro didesnis, ir tada matai, kad talentingų žmonių žymiau daugiau. Bet kas yra labai svarbu institute ir kuo, man atrodo, jis skiriasi nuo kitų specialybių, tai didelė grupė gabių žmonių, kurių energija skleidžiasi net nebūtinai tiesiogiai politikos mokslų srityje. Tai labai svarbu, nes suteikia prasmingo pokalbio galimybę. Nežinau, ar tai stiprus skirtumas, bet labai svarbus niuansas. Man svarbi galimybė pokalbio, kuriame pagarbos pagrindais apsikeičiama argumentais. Bet ne šiaip apsikeičiama, o kai jie girdimi. Tokios klausos argumentams ir jų žodynams aš ir tikėčiausi mokyti.