Kaip pasirinkote studijas VU TSPMI? Ar stodamas jau žinojote, jog norite siekti diplomato karjeros? 

Taip susiklostė, kad baigiau Kauno technologijų universiteto gimnaziją (KTUG), kurioje buvo sustiprinta matematika, fizika ir informatika – labiau orientuota į tiksliuosius mokslus. Tuo metu moksleivius iš KTUG į Kauno technologijų universitetą priimdavo iš karto, dar net nebaigus gimnazijos, taigi į universitetą įstojau jau sausio mėnesį, dar net nebaigęs 12 klasės. Tuomet natūraliai kilo dvejonė, kad galbūt tos studijos atsirado per lengvai, galbūt reikia pabandyti ką nors įdomesnio, pagalvoti dar kartą, stoti kur nors kitur, nors ir buvau jau pasirinkęs specialybę tiksliųjų mokslų srityje. Vis dėlto, mane taip pat domino ir diplomatija, istorija bei teisė, todėl buvo pasirinkimas tarp TSPMI ir teisės fakulteto. Stojau į abi specialybes Vilniaus universitete ir įstojau čia, į institutą – taip atsidūriau TSPMI.

Ar kai įstojote į TSPMI jau turėjote tikslą dirbti Užsienio reikalų ministerijoje (URM), galbūt siekėte tapti ambasadoriumi?

Atsimenu vieną pirmųjų paskaitų, kurios metu mūsų dėstytoja p. Novagrockienė visam kursui, kuriame buvo apie 50-60 žmonių, sakė: „jūs visi turbūt tikitės tapti diplomatais ir pradėti dirbti [Užsienio reikalų] ministerijoje, bet iš jūsų tik vienas ar du įsidarbins ministerijoje ir taps diplomatais, ir tai bus labai gerai.” Visgi p. Novagrockienė šiek tiek apsiriko, nes iš kurso beveik 10 žmonių dirba URM, o aš savo ruožtu irgi džiaugiuosi būdamas turbūt pirmasis iš kartos tapęs ambasadoriumi. Aišku, pradėjus mokytis tokių minčių buvo, bet, manau, kad teisingas buvo nuteikimas, kad reikia daug dirbti siekiant vieną dieną tapti diplomatu ir kada nors – ambasadoriumi. Vien studijos TSPMI to negarantuoja ir tai nėra lengvas kelias, reikia labai tikslingai siekti tikslo. Todėl po bakalauro studijų buvo tikėjimas, kad galbūt vieną dieną bus galima įsidarbinti ministerijoje, bet tais laikais bet kokį darbą susirasti buvo sunku, konkursai į pačią ministeriją buvo sunkūs ir konkurencingi.

 Ar studijų laikais jau turėjote konkretų interesą tam tikram regionui?

Turbūt natūraliai didžiausias interesas buvo Rusijai, Rytų kaimynystei, todėl ir magistro darbą rašiau apie Lietuvos ir Rusijos, kaip didžiosios ir mažosios valstybės, santykius. Nagrinėjau tam tikrą santykio modelį ir žiūrėjau, kiek jis veikia Lietuvos ir Rusijos santykių atveju. Natūralu, kad daugumai studentų ta tema atrodė įdomi ir prasminga, o man kažkaip pavyko baigiamąjį darbą parašyti gerai, nes jis knygelės forma buvo išleistas kaip geriausias kurso darbas.

Kaip pradėjote savo kelią į URM – ar tiesiu taikymu, ar prieš tai patirties sėmėtės kitur?

Kelias nebuvo visiškai tiesus, nes dar studijuodamas trečiame kurse pradėjau dirbti LR Seime – tai nutiko dėstytojo, kuris mane pakvietė laikinai padirbti Seime, iniciatyva. Tai buvo tam tikras pirminis, pradinis etapas, kai buvo įdomu pažiūrėti, kaip dirba institucijos. Man tai buvo tikrai įdomu ir atrodė, kad tai galėtų būti tam tikras tolimesnis mano kelias. Vėliau, tik baigęs bakalauro studijas, jau dalyvavau konkurse į URM ir magistro studijų metu jau dirbau URM.

Anksčiau dirbote prezidentės vyriausiuoju patarėju užsienio politikos klausimams. Šiuo metu esate Lietuvos ambasadorius Prancūzijoje. Abi šios pozicijos išoriškai atrodo ir kaip puikios karjeros galimybės, ir kaip siekiamybės. Ko galbūt iš išorės nesimato tokiame darbe – tiek patarėjo, tiek ambasadoriaus pozicijose?

Iš tiesų šios dvi pozicijos yra labai skirtingos savo darbu, pobūdžiu, ir, tam tikra prasme, apimtimi. Matyt, jas abi jungia didelės atsakomybės klausimas. Kartais atrodo, kad svarbi yra kažkokia pozicija, tam tikra karjeros galimybė, bet su kiekviena pozicija, su kiekvienu užimamu postu ateina ir labai didelė atsakomybė. Tai reiškia, kad turi nuolat būti pasirengęs, nuolat sekti įvykius ir kaip koks sportininkas nuolat būti geriausioje savo formoje. Tai kartu yra ir sudėtingas, ir įdomus darbas, o bet koks svarbus darbas eina kartu su atsakomybe.

Papasakokite daugiau apie savo dabartinę darbo vietą – kaip sekėsi pradėti ambasadoriaus darbus, kokie pokyčiai įvyko, kokia yra darbo dinamika, iš ko susideda jūsų kasdienis darbas?

Darbo dinamika labai priklauso nuo paties žmogaus, o ambasada vis dėlto yra tam tikras mažas vienetas, kur ir planai, ir įvairūs darbai yra planuojami pradedant ambasadoriumi ir tariantis su visu kolektyvu. Veikla labai priklauso nuo to, kiek pats esi aktyvus ir kokias perspektyvas matai.

Darbo pobūdis yra toks, kad vieną dieną sprendi vienokius klausimus, kitą dieną – jau kitokius klausimus, tai suteikia įdomumo. To iliustracija – per šiuos porą mėnesių, kiek esu čia, Paryžiuje, teko ir suorganizuoti trijų ministrų vizitus, ir apsilankyti įvairiuose renginiuose, atidaryti daug lietuvių autorių parodų, nes Paryžius yra tam tikra kultūros sostinė, kuri traukia menininkus. Tai natūraliai lemia daug kultūrinio darbo. Taip pat yra ir daug darbo su verslu, kuris man taip pat atrodo svarbus bendradarbiavimo aspektas ir kuriame iki šiol Prancūzijos dar nesame identifikavę kaip labai svarbios rinkos. Per šiuos porą mėnesių jau teko dalyvauti bent keliose parodose, pavyzdžiui, vyko dizaino ir dekoracijų paroda, kurioje dalyvavo 40 lietuviškų įmonių, taip pat vyko paroda apie tai, kaip pritraukti galimybes mūsų įmonėms dalyvauti automobilių sektoriuje. Taigi, parodos ir verslo delegacijos yra taip pat labai svarbi darbo dalis.

Aš taip pat teikiu svarbos ne tik darbui Paryžiuje, bet ir kelionėms į regionus – per šiuos porą mėnesių teko apsilankyti 4 miestuose, juose susitikti su 4 merais, tai Lijonas, Grenoblis, Fontenbleu, Truvilis. Veikimas regionuose yra ne mažiau svarbus, nes regionuose kartais žymiai lengviau pasiekti tą patį rezultatą negu Paryžiuje, kuriame visko yra labai daug ir dėmesio laukti reikia žymiai ilgiau – kalbu tiek apie verslo galimybes, tiek apie turistinius srautus. Vienas iš mano veiklos svarbių tikslų yra didinti Prancūzijos turistų srautus į Lietuvą. Džiugu, kad šie srautai pastaraisiais metais didėja – paskutiniais metais išaugo 24 procentais, o tai rodo gerą tendenciją, kurią būtina išnaudoti.

Be abejo, ambasadoriaus darbotvarkėje yra ir daug politinių klausimų, nes Paryžius yra viena didžiųjų sostinių, kurioje Prancūzijos prezidentas ir visa administracija yra tikrai aktyvūs ir teikia įvairius pasiūlymus, tame tarpe, ir europiniais klausimais. Mano ankstesnė europinė patirtis, tiek du kartus dirbant mūsų nuolatinėje atstovybėje ES, tiek ir Vilniuje dirbant ES departamente, čia labai praverčia – daug kas nustemba, kad aš, kaip ambasadorius, labai giliai ir daug žinau apie europinius klausimus. Paryžius yra palanki vieta šiais klausimais daug ką nuveikti.

Daug dirbame ir su įvairiomis NVO, institutais bei centrais, teko apsilankyti jau 6 įvairiuose think thank‘uose ir institutuose. Tam tikras mano tikslas yra ir siekis kuo daugiau lietuvių tyrėjų ir mokslininkų pritraukti į Paryžių ir tuo pačiu kuo daugiau prancūzų ekspertų atsivežti į įvairias konferencijas, vykstančias Lietuvoje. Taip pat, man labai įdomus yra ir studentų gyvenimas čia, Paryžiuje. Praėjusį mėnesį buvau sukvietęs Prancūzijoje studijuojančius lietuvius studentus, su kuriais turėjome įdomią diskusiją. Manau, vertinga ir prasminga su jais palaikyti ryšį, žinoti, kuo jie gyvena, kartais daryti bendrus renginius. Tikrai nustebino tai, kad Prancūzijoje studijuojantys lietuviai renkasi labai platų specialybių spektrą, pradedant politikos mokslais, baigiant fizika, ekonomika ir menu. Įdomu buvo tai, kad studentai domisi galimybėmis grįžti į Lietuvą, kokios galimybės baigus mokslus užsienyje įsidarbinti Lietuvoje, kokios egzistuoja galimybės grįžti į vieną ar kitą programą. Galiausiai, dar viena sritis, kuriai skiriame nemažai laiko, tai bendradarbiavimo inovacijų ir nanotechnologijų srityse stiprinimas. Lietuvoje turime naudingos patirties, kuri įdomi Prancūzijai. Siekiančiai modernizuoti kol kas dar tradicinį ekonomikos modelį, taigi, tai yra dar viena galimybė Lietuvai ir Prancūzijai turėti bendrus projektus.

Išvardinote tiek daug veiklos sričių – kaip pavyksta visa tai aprėpti, turėti tiek žinių apie visas šias sritis? 

Iš vienos pusės, labai svarbu yra komanda, tikrai labai džiaugiuosi, kad turiu stiprią komandą ambasadoje. Čia, dvišalėje ambasadoje, mūsų yra 13 žmonių. Žiūrint į visas Lietuvos ambasadas užsienyje, tai yra vidutinio dydžio ambasada. Be abejo, ankstesnė patirtis, darbas prezidentūroje, buvo labai naudinga ir prasminga, tai leido man pažinti labai plačias sritis. Nors buvau užsienio politikos vyriausiasis patarėjas, teko domėtis labai plačiomis sritimis, o prezidentūroje galima pamatyti labai platų sprendimų priėmimo ir įgyvendinimo aspektą. Tai labai praverčia šiame darbe Paryžiuje.

Ar tenka ambasadoriams dar ko nors mokytis?

Manau, kad mokytis reikia kiekvieną dieną ir mokymuisi ribų nėra. Tikrai mokomės. Atvykus į naują šalį dažnai nežinai tam tikrų nerašytų taisyklių, tam tikrų kultūrinių niuansų, todėl pirmaisiais mėnesiais šiuos dalykus buvo svarbu išmokti iš kolegų. Pats susitikau su beveik visų ES ir NATO šalių ambasadoriais Paryžiuje, pas kiekvieną nuvykau asmeniškai. Bendraudamas su kiekvienu iš jų, žinoma, stengiausi išgirsti tam tikrus patarimus ir pasisemti patirties. Taip pat svarbus mokymasis kalbos prasme – atrodytų, tą kalbą moki, bet vis dėlto prancūzų kalbos tobulumui čia ribų nėra. Taip pat yra kultūrinių dalykų, kuriuos čia naujai sužinau ir apie juos mokausi. Teko, pavyzdžiui, praėjusį mėnesį lankytis vienoje didžiausių Europoje meno mugių. Buvo įdomu sužinoti, kokios jos, nes čia veikia tam tikra, net, sakyčiau, birža, kurioje galima nusipirkti meno kūrinius. Vieni parduoda, kiti perka. Džiugu buvo pamatyti ir lietuvių autorių šioje didelėje prestižinėje mugėje, bet kartu buvo įdomu ir sužinoti bei išmokti, kaip meno pasaulyje veikia kolekcionierių meno kūrinių pirkimas bei pardavimas. Tai tik iliustracija, bet čia kasdien yra ką mokytis ir ką naujo sužinoti.

Šiek tiek užsiminėte apie Lietuvos ir Prancūzijos santykius turizmo, verslo srityse. Bendrai, kiek glaudūs yra santykiai tarp šių dviejų šalių? 

Manau, kad mes vis dar turime potencialo gerinti santykius. Man tam tikras iššūkis ir kartu įdomumas pabandyti tuos santykius padaryti dar artimesniais, dar glaudesniais. Galėtume kalbėti ir apie tai, kad vienas iš mano darbo tikslų yra surengti Prancūzijos prezidento vizitą į Lietuvą. Praėjo jau beveik 20 metų nuo 2001 m., kai paskutinį kartą su pilnateisiu dvišaliu vizitu Lietuvoje lankėsi Prancūzijos prezidentas, todėl dirbame tam, kad įvyktų toks didelis ir svarbus vizitas, kurio pasekmė būtų tam tikras sustiprintas bendradarbiavimas su Prancūzija. O bendradarbiavimo sritys ir kryptys yra, manau, pakankamai natūralios. Pavyzdžiui, stiprinti bendradarbiavimą su Prancūzija galima saugumo ir gynybos srityje, gerinti ryšius, vienas kitų supratimą ir pažinimą. Žinoma, prancūzų karių buvimas mūsų regione yra puiki proga tai pasiekti, ir nors Prancūzijos kariai šiuo metu yra Estijoje, taip pat planuojamas ir jų atvykimas į Lietuvą. Galima naudotis šiuo momentu ir taip geriau suprasti jų interesus, savo ruožtu jie galbūt įsiklausytų į mūsų vieną ar kitą keliamą klausimą. Kitos potencialios sritys, be verslo ir turizmo, – bendradarbiavimas energetikos ir klimato kaitos srityse. Energetikos srityje mes esame tam tikras pavyzdys: esame įdomūs, nes uždarinėjame Ignalinos AE, o Prancūzijoje taip pat artėja tas procesas, kai reikės uždarinėti atomines elektrines. Jiems įdomi mūsų patirtis, o mums įdomi jų ekspertizė. Kalbant apie klimato kaitą, kuri yra vienas iš pagrindinių prioritetų, Lietuva turi įdomių technologinių sprendimų, pavyzdžiui, saulės baterijas, kurias mes plačiai diegiame ir naudojame. Šioje srityje taip pat būtų galima ieškoti, ką būtų galima padaryti kartu siekiant klimato kaitos klausimo sprendimo.

Man, kaip jau minėjau, labai svarbūs yra ir žmogiškieji ryšiai – tiek asmeniniai, tiek užsimezgę tam tikrų institucijų bendradarbiavimo ryšiai. Galvojant apie Prancūzijos prezidento vizitą, tikrai norėtume, kad įvyktų tam tikras susitikimas ar politologų konferencija ir diskusija viena ar kita tematika. Svarbu išnaudoti Prancūzijos prezidento vizitą tam, kad mūsų bendradarbiavimo ryšiai tarp įvairių institutų ir centrų dar labiau pasistūmėtų į priekį. Dar vienas žmogiškųjų ryšių stiprinimo elementas yra susigiminiavimas tarp miestų, kaip, pavyzdžiui, Kauno ir Grenoblio susigiminiavimas, vykstantis jau virš 20 metų. Šio ilgo bendradarbiavimo metu keičiamasi delegacijomis, organizuojamos parodos. Pavyzdžiui, kai lankiausi Grenoble, atidariau parodą apie Kauno prieškarinę architektūrą. Ši tema prancūzams yra įdomi, nes architektai, kurie kūrė architektūrą Kaune, mokėsi Prancūzijoje ir čia sėmėsi idėjų, taigi, daug kas atpažįsta tam tikrus bendrus bruožus. Manau, jog miestų susigiminiavimas yra prasmingas elementas, todėl dabar dirbame ir dėl kitų miestų susigiminiavimo. Tokie atsiradę žmogiškieji ryšiai užtvirtina tikrojo europinio projekto veikimą praktikoje – jis remiamas ne tik dokumentais, ne tik Briuselyje priimamomis direktyvomis ar reglamentais. Taip europinis projektas ir bendradarbiavimas įgauna visiškai kitą prasmę.

Ar nepasijaučia kartais, kad esame maža valstybė ir galbūt reikia sunkiau ir ilgiau megzti tą bendradarbiavimą ir ryšius, kad pasiektume kažkokių tikslų? 

Man atrodo, kad čia labai priklauso nuo mūsų pačių – jei mes galvosime, kad esame maža nereikšminga valstybė, taip ir nutiks. Bet jeigu elgiamės kaip lygiavertis partneris, galime parodyti savo žiniomis, pasirengimu ir pasiūlymais, kad esame net profesionalesni nei, pavyzdžiui, kolega iš Prancūzijos. Taigi, labai svarbu visada galvoti apie save kaip lygiavertį partnerį. Galbūt ir neturime tiek pat resursų, kaip didesnės šalys, bet tikrai galime surasti inovatyvių veikimo metodų ir nemanau, kad galėtume būti kažkuo prastesni nei kitos šalys.

Kadangi į TSPMI stoja studentų, norinčių tapti ambasadoriais ir diplomatais, kokių patarimų turite studentams – kaip siekti tokios karjeros, kuriose srityse įdėti daugiau darbo?

Keli patarimai. Vienas – tikrai tikėti, norėti ir sistemiškai to siekti. Kartais tame kelyje, žinau, kyla ir tam tikrų klausimų, gal atsiranda noras pasukti į kažkokį klystkelį, bet jeigu žmogus apsisprendė, tikrai nori, manau, kad tai įmanoma pasiekti. Ir mano paties pavyzdys buvo toks, kad tikrai stengiausi, dirbau, o kiekvienas darbas, kurį bedariau ministerijoje ar iki ministerijos atrodė pats svarbiausias, pats įdomiausias. Kai entuziastingai sieki tikslo, anksčiau ar vėliau jis yra pasiekiamas. Antra, labai svarbus yra darbas, darbas ir darbas, todėl manau, kad mokantis TSPMI svarbu domėtis, plėsti savo akiratį, pasinaudoti šiais laikais esančiomis galimybėmis išvykti į užsienį, pastudijuoti kituose universitetuose, pasisemti Erasmus patirties. Reikia naudotis tomis priemonėmis, kurios padeda išplėsti savo žinojimą, patirtį, kalbų žinojimą, kuris taip pat yra labai svarbus galvojant apie diplomato ir ambasadoriaus darbą. Trečias dalykas – sugebėjimas būti originaliu. Kartais, kad ir kaip sunku atrodytų, vis dėlto reikia nepamesti kūrybinės gyslelės – diplomatija vis tik yra kūryba.