Studijų metu laiką skyrei ne tik mokslui – atlikai netgi dvi praktikas: Lietuvos Generaliniame Konsulate Niujorke ir Europos Komisijos atstovybėje Lietuvoje. Koks buvo gyvenimas neretai svajonių miestu tituluojamame Niujorke? Ko Tave išmokė ši patirtis?

Tuo metu įvairios praktikos atrodė tinkamiausias būdas išmėginti save skirtingose srityse, atrasti stiprybes ir silpnybes, mėgstamas ar nemėgstamas veiklas. Tad stengiausi nukreipti save į dinamiškas ir intensyvias aplinkas, o šios praktikos vietos suteikė tam puikias galimybes. Niujorkas dar iki stažuotės konsulate buvo mano širdžiai artima vieta – ten jau daug metų gyvena mano sesuo, kurią kasmet aplankydama įsimylėjau šį miestą su visais jo privalumais ir trūkumais.

Įspūdis apie šį miestą labai priklauso nuo to, ką norime iš jo išsivežti ir kokiais tikslais atvažiuojame. Ne paslaptis, jog miestas pilnas ne tik gyvybingų gatvių, kavinių ar parduotuvių, bet ir mokslo ar karjeros galimybių, tad ir mano apsilankymai čia vyravo nuo atostogų, pasibuvimo su sese ar sezoninio darbo su Work&Travel USA programa iki praktikos konsulate. Niujorkas mano širdyje atsidūrė ne kaip visų įprastai įsivaizduojamas turistinis, kartais per daug purvinas ar triukšmingas miestas, o labiau artima ir jauki vieta, į kurią visada gera sugrįžti. Tad vieno atsakymo į tai „koks yra Niujorkas?” turbūt net nerasčiau, nes įspūdis apie šį miestą priklausys nuo to, kur lankysiesi – ar darbo ir skubėjimo ritmu alsuojančiose Midtown gatvėse, ar tokiose žmonių pripildytose turistinėse vietose, kaip Empire State Building, Times Square, ar jaukiose ir kokybiškose vietinių pamėgtose Soho bei West Village rajono kavinėse.

Stažuotės metu gyvenimas ir rutina buvo primenanti filmus apie Niujorko ofisų gyvenimą – Lietuvos generalinis konsulatas Niujorke įsikūręs judriose Midtown gatvėse, visai šalia žaviosios Niujorko bibliotekos ir jaukaus Briant parko, kuriame dauguma niujorkiečių leidžia pietų pertraukas – pasiėmę maisto išsinešimui atsikvepia nuo ofiso sienų. Stažuotė paliko vien gerus atsiminimus ir įspūdžius pirmiausiai dėl draugiškų bei profesionalių ten dirbančių diplomatų, kurie stengėsi sudominti kasdienėmis užduotimis, parodyti tikrąjį konsulato gyvenimą ir tuo pačiu sukūrė jaukią bei nuoširdžią atmosferą. Tuo metu konsulate buvo ruošiamasi keliems renginiams – Pasaulinei maisto parodai, kurioje padėjome lietuvių įmonėms pristatyti savo produkciją, siekiant didinti jų eksportą į JAV. Taip pat ruošėmės užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus vizitui, o šalia to sekė kitos kasdienės konsulato funkcijos. Tuo metu jaučiau, kad įsigyvenau į vietinį ritmą – mėgavausi ankstyvais rytais keliaudama į darbą, vasariškomis pietų pertraukomis parke arba bibliotekos kiemelyje, konsulato kasdienybe ir po darbo laukiančiu laisvalaikiu, kurį leisdavau bėgiodama krosus Hudson upės krantinėje ar tiesiog lankydamasi mūsų su seserimi pamėgtose Soho rajono vietose.

Dar visai neseniai darbavaisi Diversity Development Group. Papasakok, ką veikia ši organizacija ir koks buvo Tavo kelias į ją? Ar darbe pravertė studijų TSPMI įgyta patirtis?

Diversity Development Group yra nevyriausybinė organizacija, dirbanti su tyrimais ir projektais, susijusiais su žmogaus teisėmis, švietimu, lygiomis galimybėmis, įvairove, migracija ir integracija.  Dar trečiame bakalauro kurse ten atlikau savanorišką praktiką, o praėjus keliems metams grįžau ilgesniam laikui. Dirbau projektų vadove – buvau atsakinga už InterCap projektą apie darnų vystymąsi, globalų švietimą ir migraciją. Projektu siekiama šviesti edukologus apie darnų vystymąsi ir globalaus pasaulio iššūkius bei suteikti metodologinius įrankius, skatinančius mokyti auditoriją kritiškai mąstyti ir analizuoti šias temas. Mano veiklos apėmė mokymų bei praktikų organizavimą, įsitraukusių Lietuvos švietimo įstaigų tinklo koordinavimą, komunikavimą su užsienio partneriais, kurie taip pat įgyvendina projektą kitose ES šalyse. Visi komandos nariai dirba išvien, padėdami vieni kitiems organizaciniuose darbuose, tad įsitraukiau ir į tokias užduotis. Pasakoju būtuoju laiku, kadangi visai neseniai nutariau savo veiklą Diversity Development Group kol kas nutraukti, nepaisant to, jog iš ten išsinešiau gerus prisiminimus, naujas naudingas pamokas ir pažintį su puikia organizacijos komanda. Tiesiog šiame gyvenimo etape supratau, kad atėjo laikas koncentruotis į veiklų kokybę, o ne kiekybę, tad nutariau išsigryninti artimiausias širdžiai kryptis ir šiuo laikotarpiu koncentruotis į jas.

Kita mano rutinoje likusi veiklų kryptis siejasi su protinę negalią turinčiais žmonėmis – dalį laiko praleidžiu žmonių su negalia dienos centre, kuriame organizuojame jų laisvalaikį ir stengiamės sukurti jiems įdomią kasdienybę, leidžiančią šiems žmonėms labiau integruotis ir pasijusti visuomenės dalimi. Taigi per įvairias praktikas, darbus ir kitas patirtis supratau, kad dabartiniame gyvenimo etape akademinė sritis ir šalia to esančios veiklos su neįgaliaisiais man atneša pilnatvę bei subalansuoja rutiną. Gilindama žinias apie savo pasirinktą emocijų tyrimų lauką ir dirbdama ties ateities tikslais mokslinėje srityje jaučiu tobulėjimą švietimo prasme, o įgyvendindama veiklas neįgaliųjų centre išpildau žmogiško ryšio ir praktinių veiklų poreikį.

TSPMI įgyta patirtis man praverčia visur, tik reikia norėti ir pastebėti, kaip ją gali pritaikyti. Jei kalbėsime apie konkrečius projektų valdymo įgūdžius ar mano koordinuoto projekto temas, tai universitete šių žinių neįgijau, tačiau veikiausiai daugelis sutiktų, jog tokie dalykai greitai perprantami praktiškai pradėjus veiklas ir įsiliejus į tam tikros organizacijos ritmą. TSPMI davė kur kas rimtesnes gyvenimo pamokas ir pagrindus – kritinį mąstymą, smalsumą, atsakomybę ir terminų laikymąsi bei supratimą, kad su dideliu darbu ir užsispyrimu neįveikiamų užduočių nėra. Šie įgyti įrankiai, manau, praverčia ne tik dirbant konkrečiose įstaigose, bet ir visose gyvenimo srityse bei tiksluose. Gavus užduotį ar išsikėlus sau artimą tikslą imi ties tuo dirbti visomis pastangomis, protu ir širdimi, o tada net nepastebi, kaip rezultatai ateina savaime. Ir kartais visai nesvarbu, kokie jie bebūtų, nes mokymosi ir savęs tobulinimo procesas yra neįkainojamas ir joks rezultatas to neatims.

Jau netrukus savo rankose laikysi magistro diplomą. Kokią temą pasirinkai savo baigiamajam darbui?

Šiuo metu tyrinėju emocijas tarptautiniuose santykiuose ir jų įtaką socialiniams judėjimams. Kitaip tariant, gilinuosi į specifinės emocinės aplinkos konstravimą, kuri sudaro sąlygas rastis įvairiems tarptautiniams procesams ir įvykiams. Mano atvejis – Gretos Thunberg paskatinta visuomeninė mobilizacija kovai su klimato kaita, kurioje gausu ne tik pačių emocijų, bet ir už jų slypinčių motyvų bei pasekmių tarptautinės visuomenės mąstymui ir veiksmams. Savo darbe keliu klausimą, kaip buvo konstruojama palanki emocinė aplinka Gretos Thunberg atveju, paskatinusi visuomenės mobilizaciją sprendžiant klimato kaitos problemą.

Būtent tai, kas slepiasi už veikėjų reiškiamų emocijų, kada ir kaip jos tampa įrankiu bei kaip leidžia manipuliuoti masėmis siekiant tam tikrų politinių tikslų tapo mano didžiuoju (maloniu) galvosūkiu, kuriam išnarplioti nepakaks ir viso magistrinio darbo (tad bent jau kol kas tenka apsibrėžti tik vieną aspektą). Klimato kaitos judėjimas su Greta Thunberg priešakyje pasirodė puikus atvejis ieškoti atsakymų šioje temoje tiek dėl lyderės skleidžiamų tiesioginių emocijų, tiek dėl to, kaip šios emocijos visuomeniniame judėjime virsta strateginiu instrumentu, manipuliaciniu įrankiu, padedančiu konstruoti protestams ir judėjimui palankią emocinę aplinką ir visuomenės būseną.

Pagrindinis iššūkis turbūt yra didelė įvairovė šios temos analizės kampų, per kuriuos galima nagrinėti emocijas ir jų įtaką tarptautiniams santykiams (tai ir privalumas, ir iššūkis). Šalia to atsiranda ir didelis kiekis literatūros, o ją skaitant tas kiekis ne mažėja, o priešingai, auga. Su tokiu akademiniu iššūkiu siejasi ir praktinis, kai diskutuojant su aplinkiniais apie emocijas politikoje ir tarptautiniuose santykiuos tenka išsiplėsti pagrindžiant, jog ši tema liečia ne tik „emocionalius politikus” ir individų reiškiamas emocijas tiesiogine prasme, bet ir jų įtaką sprendimų priėmimo procesuose, individualiuose ir kolektyviniuose mąstymo mechanizmuose bei tarptautinių įvykių formavime. Spręsti šį iššūkį bandau skirstydama (tiek mintyse, tiek užrašuose) informacijos kiekį į tam tikrus tematinius blokus, kurie leidžia „nusipiešti” tikslesnį emocijų tyrimų srities vaizdą ir suvokti ją nagrinėjančių prieigų sąsajas ar skirtumus. Pavyzdžiui, viena sritis emocijas priskiria  valstybėms ir nagrinėja jų santykius tapatinant valstybes su emocinėmis savijautomis, tuo tarpu kita sritis emocijų įtakos ieško individų ir grupių kognityviniuose mąstymo mechanizmuose, darančiuose įtaką priimamiems sprendimams ir pasirinkimams. Manau, kad laukia daug įdomaus ir malonaus darbo dėliojant visą šios srities tyrimų paveikslą.

Šiuo metu viešojoje erdvėje vis daugiau dėmesio skiriama aplinkosaugos klausimams, tačiau visuomenės nuomonė nėra vieninga. Kodėl ši tema aktuali Tau ir kodėl ja domėtis turėtų kiti?

Niekam nebe paslaptis, kad dabar pasaulis ir visi jo reiškiniai itin kompleksiški, tad ir emocijų veiksnys tėra viena sudedamųjų viso paveikslo dalių. Visgi įdomiausia, jog ilgus dešimtmečius ši perspektyva mokslininkų bendruomenėje buvo ignoruojama užgožiant ją racionalumo teorijos ir su ja susijusiais aiškinimais. Emocijos buvo tarsi neracionalus, metodologiškai neapčiuopiamas ir nepaaiškinamas „vaiduoklis”, kuris neseniai „išsikovojo” savo vaidmenį politikos ir tarptautinių santykių tyrimuose. Supratus, jog emocijos yra neatsiejama politikos ir tarptautinių santykių procesų dalis, jų aiškinimui pradėta ieškoti teorinių bei metodologinių įrankių. Tad dabar ši tema daugumai tapo tiek svarbi, tiek įdomi ir leidžianti į daugelį procesų pažvelgti iš kito kampo.

Šios temos svarbą padėtų parodyti ir dabartiniai pasaulį sukrėtusio viruso Covid-19 įvykiai. Čia galima pastebėti ne tik tiesioginių emocijų – baimės, nerimo – gausą, bet ir poreikį suvaldyti šią itin greitai plintančią pasaulio emocinę būseną. Atskirų šalių lyderiai bendraudami su savo visuomenėmis balansuoja tarp siekio tinkamai įspėti, paruošti piliečius rimtam pavojui ir siekio išvengti dėl per didelės baimės kylančios panikos bei chaoso. Reiškia, siekiama sukurti tam tikrą emocinę aplinką, leidžiančią tinkamai suvaldyti mases krizinėje situacijoje. Akivaizdi pasidaro ir nuo emocijų tyrimų neatsiejamo diskurso reikšmė, pasireiškianti per valdančiųjų ir žiniasklaidos transliuojamas kalbas bei siunčiamas žinutes, kuriose tam tikri žodžiai ar frazės gali įgyti itin stiprų efektą kuriant visuomenės emocinę būseną.

Tavo veiklų sąrašas, atrodo, neišsemiamas – praktika, darbas, programos užsienyje, NOHA mokykla. Kurias studijų metu įgytas patirtis vertini labiausiai ir kodėl?

Apie kiekvieną iš šių veiklų galėčiau pasakoti daug ir ilgai, bet svarbiausia tai, jog, nors ir buvo labai skirtingos, visos šios veiklos atliko svarbų vaidmenį „savęs kūrimo” procese ir nei vienos iš jų nesigailiu. Turiu pripažinti, jog imtis veiklų skatino ne tik vidinė motyvacija, bet ir buvimas itin aktyvių ir užsidegusių TSPMI žmonių rate. Tuo metu atrodė norisi išbandyti tiek daug, jog vos spėjau dėliotis planus, aplikacijas ir organizacines detales. Mūsų karta dažnai tiesiog alsuoja veiklumu, tačiau šalia to neišvengiamai seka jausmas, jog dažnai kažko nespėji ar galbūt vienai ar kitai užduočiai norėjai skirti daugiau laiko. Kartais nebūtinai užduočiai, o pasibuvimui su artimaisiais ar draugais. Bakalauro metais maniau, jog „taip ir turi būti”, tačiau laikui bėgant supratau, jog naujame gyvenimo etape bent jau man labiau veikia taisyklė žengti konkretesne, labiau fokusuota kryptimi ir viduje jausti tos veiklos prasmę bei užsidegimą.

Be abejo, profesinėje srityje naudingiausios patirtys buvo stažuotės Lietuvos generaliniame konsulate Niujorke ir Europos Komisijos atstovybėje Lietuvoje. Čia įdomiausia buvo dinamiška aplinka, niekad nesustojančios įvairaus spektro užduotys ir galimybės jas įgyvendinti ne tik pagal nurodytas taisykles, bet ir siūlant savo idėjas. NOHA humanitarinės veiklos mokymų programa buvo nors ir trumpa, bet ne mažiau reikšminga patirtis pirmiausiai dėl intensyvios bei kokybiško turinio programos ir be galo didelės įvairovės žmonių – dalyvavo apie 200 dalyvių iš viso pasaulio, o programą vedė patyrę ir įdomius metodus taikantys užsienio dėstytojai. Diskusijos apie globalius pasaulio iššūkius su programos dalyviais leido ne tik sužinoti įvairiausių istorijų, požiūrio kampų, nuomonių, bet ir dar labiau ugdė kritinį mąstymą, o praktiniai užsiėmimai skatino išeiti iš savo komforto ribų.

Jei reikėtų išskirti šias veiklas apibendrinančias pamokas, tai būtų siekis išmėginti save skirtingose srityse, pažinti kuo daugiau žmonių ir stebėti savo stipriąsias bei silpnąsias puses. Tuomet atsirinkti, kas arčiausiai širdies, kokias turime stiprybes ir kaip jas panaudoti mėgstamoje veikloje. Dar akcentuočiau tai, jog labai naudinga galimybių ieškoti pačiam, o ne laukti, kol kas nors kur nors pakvies ar kažką pasiūlys. Nors sekdavau įvairius praktikos ar programų skelbimus, nemažai veiklų atradau pati – surandant dominančias vietas ir kreipiantis į jas su motyvacija prisidėti prie veiklų. Turint tokį požiūrį vėliau pastebi, jog apskritai visose veiklose pirmiausiai ateini su mąstymu „ką galiu iš čia išmokti pati”, o ne „ką man gali duoti tam tikra organizacija, vienas ar kitas universiteto kursas ir jo dėstytoja(s)”. Taip įpranti perimti atsakomybę į savo rankas, o ne nuolat tikėtis kažko iš aplinkos ir užkrauti savo lūkesčius kitiems žmonėms.

Kaip sekasi įveikti šį iššūkių kupiną laikotarpį: esamos veiklos persikelia į virtualią erdvę, vietoje jų atsiranda kitokios ar pavyksta rasti daugiau laiko sau?

Kaip ir visiems, laikotarpis keliantis daug klausimų ir nerimo, tačiau jam prasidėjus stengiausi  nepamesti vidinio stabilumo, nepasiduoti panikai ir priimti tai kaip galimybę iš jo kažko išmokti.  Tam pirmiausiai padėjo taisyklė, jog nuo pat pradžių stengiausi kontroliuoti skaitomų naujienų ir žinių srautus – neseku detalios statistikos, naujienų portalų vos ne kas minutę keliamos informacijos. Situacijai suvokti vakarais atsirenku labiau analitinius ekspertų straipsnius apie esamą padėtį bei galimas jos pasekmes.

Dalį savo veiklos puikiai pavyksta įgyvendinti namuose ir virtualioje erdvėje – skiriu daug laiko skaitymui apie savo tyrimo lauką (taip jau sutapo, kad savaitė iki karantino iš bibliotekos pasiėmiau didelę krūvą knygų ir svarsčiau, kaip jas spėsiu perskaityti, o štai po savaitės tam sąlygos susiklostė idealios). Taip pat darbuojuosi ties magistriniam darbui surinktų duomenų analize ir interpretacija. Gaila, jog kita dalis mano veiklos žmonių su negalia dienos centre kol kas sustojo, tačiau ryšį su bendruomenės nariais palaikome virtualiomis priemonėmis.

Šiuo laikotarpiu kiek įmanoma stengiuosi palaikyti rutiną, kuri duoda stabilumą ir neleidžia palūžti emociškai. Karantiną su draugu ir mylimu šuniuku leidžiame atokioje sodyboje, kurioje kasdien be šios artimos ir jaukios kompanijos dar džiugina ir šalia esantys miškai, bundanti pavasarinė gamta ir nuostabūs saulėtekiai bei saulėlydžiai. Anksti keliuosi, prieš darbus ir kitus reikalus arba po jų kasdien sportuoju – bėgiojimas man jau daug metų yra stiprus psichologinis ir fizinis ramstis. Tad pirmąją dienos pusę visada stengiuosi praleisti darbingai ir aktyviai, o vėliau skiriu laiko poilsiui, pavyzdžiui, pasivaikščiojimams ar žaidimams su šuniuku, naujiems maisto receptams ir filmams. Kiekvieną dieną praskaidrina ir mintis, jog viskam praėjus pasimatysiu su savo šeima ir kitais artimaisiais, o dabar turiu galimybę išmokti kažko naujo iš šio „kitokio” laikotarpio.