Rasa, VU TSPMI baigei bakalauro studijas, šiuo metu jau dedi paskutinius taškus Viešosios politikos analizės magistro programos baigiamajame darbe. Kaip prasidėjo tavo kelionė VU TSPMI? Kodėl politikos mokslai? 

Pasakojimą apie savo kelią į TSPMI turbūt turėčiau pradėti ne nuo savęs, o nuo… savo tėčio. Jis – gydytojas, augdama nuolat matydavau jį padedantį žmonėms, o net savaitgaliais ar vėlyvais vakarais namuose iki šiol girdžiu telefonines konsultacijas. Greičiausiai dėl to visą laiką norėjau, kad mano darbas atneštų tiesioginę naudą žmonėms. Mokykloje labai mėgau biologiją, todėl ateities kelias buvo tarsi aiškus: medicinos studijos, laukit, aš ateinu! Visas šis planas skambėjo ganėtinai puikiai, išskyrus vieną detalę – būdama šešiolikos vis dar užsimerkdavau iš baimės, kai iš piršto imdavo kraują.

Mintyse pradėjau dėlioti planą B. Ėmiau savanoriauti – Darom, Kauno tvirtovės VII fortas, jaunimo organizacijos – vienu ar kitu kampu vis susidurdavau su viešosios politikos sprendimais. Tuomet ir supratau, kad būtent galimybė prisidėti prie politikos sprendimų priėmimo, o ne sugebėjimas išgydyti plaučių uždegimą, gali tapti keliu, leisiančiu būti naudinga visuomenei.

Kiek keista kalbėti apie studijų pradžią artėjant jų pabaigai, tačiau kartu ir gera prisiminti nueitą kelią. Nerimo ir susidomėjimo rašant rašto darbus, jaudulio prieš egzaminus, konspektų dalybų ir nemiegotų naktų prisiminimai, atsidūrus paskutinėje stotelėje, nublanksta prieš čia sutiktus žmones. Drąsūs, veržlūs, nebijantys svajoti ir gebantys savo svajones paversti realybe – studijos tokių žmonių apsuptyje be galo motyvavo ir skatino nepasiduoti, todėl TSPMI liksiu dėkinga ne tik už žinias, tačiau ir už tiek daug įkvepiančių pavyzdžių, supančių mane kasdienybėje.

Dalyvavai Vitalio Nakrošio vadovaujamame tyrime „Saulėlydžio komisijų rekomendacijų poveikis Lietuvos viešojo valdymo politikai 1999-2016 m.“ Kodėl pradėjai domėtis viešosios politikos analize? Kodėl, tavo nuomone, reikėtų rinktis šią studijų programą? 

Šią studijų programą pasirinkau ganėtinai natūraliai. Bakalauro studijų metu buvau labiau „biurokratė“: artimiau nei filosofija ar tarptautiniai santykiai man buvo viešasis administravimas. Baigiamąjį darbą rašiau apie muziejų valdymą, tad, žinodama, kad studijas tikrai noriu tęsti TSPMI, nusprendžiau pabandyti jėgas stodama į viešosios politikos analizės magistro programą. Šiandien labai džiaugiuosi suteikta galimybe, kadangi studijų programa suteikė teorinį pagrindą ir metodologinius įrankius tam, kad galėtume savarankiškai gilintis į mums įdomiausias sritis. Manau, kad viešosios politikos analizės programa yra labai svarbi, norint visuomenę ir sprendimų priėmėjus paskatinti remtis ne tik asmeninėmis preferencijomis, tačiau ir įrodymais grįsta informacija.

Aktuali su politine karjera ateitį siejantiems studentams, programa taip pat atveria galimybes įsitraukti į mokslinių tyrimų įgyvendinimą. V. Nakrošiui pasiūlius dalyvauti Lietuvos Mokslų Tarybos projekte baiminausi sau menkai pažįstamos temos, tačiau noras išbandyti save akademinėje veikloje nugalėjo. Nors rašydama darbą išgyvenau visą įmanomą emocijų skalę nuo „va čia tai medžiaga!” iki „aš tikrai to nepabaigsiu“, dabar į projektą žiūriu kaip į labai vertingą patirtį. Džiaugiuosi sustiprinusi savo įgūdžius ir gavusi patarimus iš šios srities ekspertų bei nekantraudama laukiu kelionės į tarptautinę NISPAcee konferenciją, kur su V. Nakrošiu pristatysime šio projekto rezultatais parengtą pranešimą. Manau, jog ši studijų programa atveria daugybę perspektyvų – tereikia atrasti sau artimą temą, kurios nagrinėjimas teiktų prasmę, pasiryžti įdėti nemažai darbo ir nebijoti klausti, eksperimentuoti bei klysti.

Bakalauro studijų metais buvai išvykusi semestrui į Vokietiją, vieną magistro semestrą praleidai Nyderlanduose, kur Utrechto universitete buvai atsakinga už socialinių medijų sritį.  Kaip apibūdintum šias patirtis, ką jos tau davė? Ar galėtum įvardinti pagrindinius skirtumus švietimo sistemoje ten ir čia?

Kad ir ką veikčiau, kad ir kuo užsiimčiau, manau, jog svarbiausia gyvenime – nuolat augti. Tiek Vokietijoje, tiek Nyderlanduose atsidūriau norėdama išstumti save iš komforto zonos bei pasisemti įkvėpimo ir alternatyvaus požiūrio į man rūpimus klausimus. Pavyko su kaupu: iš čia parsivežiau vienus gražiausių studijų prisiminimų ir labai siūlau visiems pasinaudoti Erasmus mainų programos teikiama galimybe!

Nyderlandai – dar labai šviežia patirtis ir, kad ir kaip banaliai nuskambėtų, pilna koja sugrįžti iš ten nesugebu iki dabar, nors jau kone pusmetį esu pasinėrusi į studijas ir darbus Vilniuje. Studijos šioje šalyje man davė labai daug kaip asmenybei: tapau atviresnė ir tolerantiškesnė skirtingoms nuomonėms – Utrechte labai vertinamas individualumas, tad visuomet įsiklausoma net į iš pirmo žvilgsnio keisčiausiai atrodančias idėjas. Universitete ugdoma labai savarankiška asmenybė: studentai patys gali susikomplektuoti didžiąją dalį savo tvarkaraščio, paskaitų praktiškai neturėjau, tačiau per pusę semestro teko parašyti šešis rašto darbus, tad tai, ką išsineši, iš esmės priklauso nuo tavo nusiteikimo. Taip pat labai svarbus kolektyvinis sutarimas – visi sprendimai ten priimami bendrai, įtikinant kiekvieną su tuo susijusį žmogų. Galiausiai, darbas universiteto komunikacijos komandoje leido geriau pažinti šalies kultūrą – žmonės ten labai atsipalaidavę, konstruktyviai reaguoja į sudėtingas situacijas, palaiko iniciatyvas ir yra be galo atviri – gerbdami kiekvieno individualumą jie tikrai netylės, jei darbai atliekami netinkamai. Neformalumas palengvindavo atmosferą, tačiau kartais baigdavosi ir komiškomis situacijomis. Pavyzdžiui, abiejose šalyse studentui visiškai normalu užsiėmimo metu sukrimsti obuolį ar sumuštinį, tačiau Vokietijoje teko matyti ir porą, auditorijoje vienas kitą maitinančią riešutais. 

Žinoma, tai nereiškia, jog laisvės, pagarbos ar bendradarbiavimo stinga TSPMI – kai kuriais atvejais netgi ilgėjausi lietuviškojo universiteto ir džiaugiausi, kad pagrindus įgijau būtent čia. Niekada nepamiršiu kokybinių metodų kurso: ilgai ieškojusi teoriškai ir praktiškai aktualaus klausimo, nusprendžiau kalbinti olandų ir lietuvių žurnalistus bei išsiaiškinti, kodėl žiniasklaida nesidomi Spitzenkandidaten procesu. Labai noriai domėjausi, kalbinau žurnalistus, rašiau rekomendacijas, o kurso pabaigoje sužinojau, kad kiti studentai domėjosi vieni kitų nuomone apie pasirengimą darbo rinkai. Tuomet jaučiausi be galo dėkinga už aukštus TSPMI standartus: įskiepytą norą eiti ne lengviausiu, o įdomiausiu keliu, nepaisant to, kad pakeliui vietoje balos peršokimo gali tekti perplaukti ne vieną ežerą. 

Anksčiau dirbai gide Euro parodoje, Kauno VII forto muziejuje, o dabar savo laiką leidi Valstybės pažinimo centre. Iš kur atsirado susidomėjimas muziejais ir darbu juose? Ar dirbdama Valstybės pažinimo centre gali panaudoti žinias, kurias įgavai studijų metu? 

Pirmą kartą muziejuje ne tik kaip lankytoja atsidūriau prieš aštuonerius metus, kai su draugais apsilankėme Kauno tvirtovės VII forte. Tuomet jis buvo ką tik atidarytas visuomenei, apie kažkokias muziejines veiklas buvo vargiai galima kalbėti, tačiau mane sužavėjo ten dirbusių žmonių užsidegimas ir noras prikelti istoriją antram gyvenimui. Bendruomenė, kuri kuria, investuoja savo laiką, pastangas, finansinius išteklius privertė galvoti apie tai, kiek daug gali muziejus: įkvėpti, formuoti nuomonę, paskatinti kurti.

Viena koja būdama tokiame „gyvame“ organizme, kur lankytojai patys kuria muziejaus ateitį, jaučiausi labai keistai atsitrenkdama į ekspozicijos stiklus ir lenteles „neliesti“ kituose muziejuose. Lankydamasi ekspozicijose užsienyje džiaugdavausi jų pasakojama istorija: jei ten eksponatai pasitelkiami pasakojimo iliustravimui, Lietuvoje jie neretai vis dar laikomi savaime pakankamais. Naujausi tyrimai rodo, jog žmonės į muziejus eina tikėdamiesi pramogų ir būti nustebinti – tai reiškia, jog siekdami išlikti aktualiais, muziejai privalo permąstyti informacijos pateikimo formas. Galbūt atrodo, kad tai – pakankamai toli nuo studijų nutolusi tema, tačiau muziejai yra viešojo sektoriaus dalis, o jų sėkmė priklauso tiek nuo valstybės politikos, tiek nuo jų vidaus valdymo, todėl džiaugiuosi, galėdama stebėti pokyčius šioje srityje.

Vedina tų pačių idėjų pradėjau ir savo praktiką Valstybės pažinimo centre. Puikiai pamenu vieną pirmųjų čia pravestų edukacinių užsiėmimų, kurio metu, paklaustas, kas labiausiai patiko prieš tai aplankytame muziejuje, mažasis lankytojas atsakė „kad galėjome iš ten išeiti“. Manau, jog Valstybės pažinimo centrą kūrę ir jame dirbantys žmonės daro viską, jog čia atėjęs lankytojas nenorėtų išeiti: kiekvienam prieinamas, demokratiškas ir inovatyvus edukacinis centras kiekvienam primena galimybes prisidėti prie valstybės kūrimo. Džiaugiuosi galėdama jau trečius metus būti šios vietos – tarp kurios kūrėjų – ne vienas TSPMI alumni – dalimi ir dalintis savo patirtimi su jaunąja universiteto karta – čia savanoriaujančiais ar praktiką atliekančiais TSPMI studentais.

Rasa, magistro diplomas jau beveik tavo rankose, kokie tolimesni tavo gyvenimo ir karjeros planai? 

Šį klausimą pati sau nuolat užduodu pastarąjį pusmetį, tačiau atsakymo į jį vis dar neturiu. Džiaugiuosi esamu gyvenimo ritmu, tačiau savęs dalijimas tarp dviejų darbų ir studijų pareikalavo tam tikrų pastangų. Šiandien skiriu savo laiką Valstybės pažinimo centrui, mokausi olandų kalbos ir po truputį gilinuosi į naują tyrimą, kuriame, vadovaujama V. Nakrošio, nagrinėju viešųjų e-konsultacijų įgyvendinimą Lietuvoje. Nors planuose – ir doktorantūros studijos Nyderlanduose ar Lietuvoje, sprendimo priimti neskubu: noriu pasirinkti užtikrintai, kad ir ateityje veiklai galėčiau atiduoti visą savo širdį.