Roma, papasakokite, kaip pasirinkote savo specialybę – anglų kalbą – ir kalbos dėstymą.

Nieko nepaveldėjau iš šeimos – jokio genuose užkoduoto gebėjimo mokyti, tik pati buvau tėvų prispausta ‘zubrinti’ ir būti labai gera mokine. Net negaliu paaiškinti savo noro būti klasėje ar auditorijoje, t.y. būti dėmesio centre ir vesti kitus savo numatytu keliu. Priešingai – pradinukė buvau labai nedrąsi, bet viskas pasikeitė paskutinę vasarą prieš baigiant mokyklą. Atvažiavo dėdė iš Amerikos (tais laikais tai buvo giminės šimtmečio įvykis) ir pasakė: ‘Romute, mokykis anglų kalbos, atvažiuosi manęs aplankyti’. Suveikė stebuklingai – pernakt iš būsimos rusistės persiorientavau į anglistę. Tiesa, Ameriką pirmąsyk aplankiau jau dėdei mirus. O vėliau viskas ėjosi sklandžiai – turėjau nepaprastai šaunų pedagoginės praktikos vadovą Anykščiuose – jo paskatinta galėjau ir norėjau kalnus versti. Ir tebenoriu.

O kaip, tuomet, atsidūrėte TSPMI? Ar tai susiję su domėjimusi politika ir jos procesais, o galbūt atsitiktinai?

Dėl 2009 metų krizės! Jei rimtai, tais metais baigėsi kontraktas Britanijos vyriausybės finansuojamame Britų Tarybos projekte, kur tuo metu buvau visa galva ir siela panirus į uniformuotų pareigūnų anglų kalbos mokymo veiklas Europoje. Mūsų ‘mokiniai‘ vienaip ar kitaip buvo susiję su tarptautinėmis taikos palaikymo misijomis ar teisėsaugos operacijomis, jų tarpe buvo ir politikų. Man tai buvo svajonių darbas, kurį dar ir dabar sapnuose matau. Labai tikėjau to darbo prasme, todėl nepaprastai skaudu buvo, kuomet dėl prasidėjusios ekonominės krizės mano projektus uždarė visose šalyse. Visiems sakiau: ‘Ieškosiu darbo, kuriame galiu likti international,‘ nes bijojau užsidaryti  lietuviškame kiaute. TSPMI buvo arčiausiai tos siekiamybės. Iškart pasijutau at home – studentai įdomūs, kursas dinamiškas, improvizacijos pakanka, atsakomybė didelė, pasitikėjimo sulaukiau.

Kas dėstyme institute kelia iššūkių, o kas galbūt įkvepia ar įtraukia?

Per tuos 10 metų buvau įkėlusi koją ir pas filosofus bei žurnalistus, bet TSPMI visada liko pirmąja meile ir labiausiai prasminga veikla. Jei nepatiktų pastovūs pokyčiai, sakyčiau, kad TSPMI yra iššūkis – kiekvienais metais kursas yra kitoks, nes jis turi reaguoti į politinius procesus čia ir dabar. Toks yra mano vidinis įsitikinimas, dėl kurio leidžiu ilgas valandas ruošdamasi, bet dienos pabaigoj galiu eiti pakelta galva, nes neblefavau. Priešingai – studentai nuoširdžiai atsiliepia, kuomet sudarai galimybes reikšti nuomonę įvairiais klausimais, mokytis argumentuoti, įtikinti ir įtikėti, tikrinti ir pasverti, abejoti ir kompromisuoti. Nebijau būti angliste politikos ir filosofijos žinovų (ar fanų) tarpe – mano darbas yra sudaryti užsidegusiems studentams tinkamas (svarbu – lygiavertes) sąlygas prasmingai saviraiškai, o kai ką pastūmėti pasitikrinti, ar tikrai nori studijuoti politikos mokslus bei ar turi pagrindus akademiniams įgūdžiams formuoti. Neretai mano misija yra padėti studentui/-ei patikėti, kad nereikia drovėtis savo anglų kalbos žinių lygio.

Be universitetų esate dirbusi tarptautinėse organizacijose. Ar galite papasakoti apie šią patirtį? Dirbote US Peace Corps – kaip ten atsidūrėte ir ką veikėte? Kaip atsidūrėte British Council?

Dabar darbai tarptautinėse organizacijose nieko nebestebina, bet tuomet (PC dirbau 4 metus, o BC – virš 7), tai nebuvo tipiška veikla, ypač kalbos specialistui. Dažniau mano kolegos užsidirbdavo vertėjaudami, o aš abiejose organizacijose dirbau su kitais užsienio kalbų specialistais (Lietuvoj, Europoj, Afrikoj, Azijoj) ir vadovavau mokymo programoms ir projektams. Aktyviai reiškiausi kaip teacher trainer ir trainer trainer, nes visuomet buvau tarpe tų, kurie tikėjo naujovėmis, jas įgyvendino ir kitus skatino keistis kartu su besikeičiančia ir vis vakarėjančia Lietuva. Todėl abu darbai man buvo pataikymas tiesiai į dešimtuką – mano fantazija klestėjo, tarptautinių projektų vadovo įgūdžiai grūdinosi, pasiekti kokybiniai pokyčiai stūmė į priekį, o kalėdinių atvirukų krūvelė augo dėl besiplečiančio kolegų rato įvairiose šalyse. Aplankiau nemažai šalių (tiesa, tik dėl darbo – iki balto smėlio paplūdimių Tailande nenuvažiavau). Nuo tada vis dar labiausiai pailsiu vairuodama…

Apie jūsų paskaitas studentai visuomet atsiliepia puikiai – kokiais būdais juos sudominate, taip įtraukiate? Ką ruošiantis paskaitoms daryti svarbiau – domėtis pasaulio politikos naujienomis ar tobulinti bendrąsias žinias?

Sūnus laiko mano darbą TSPMI mano hobiu. Išties, man negaila laiko, praleisto vizualizuojant ir realizuojant kursą – juk nėra jokio vadovėlio. Bet ir nereikia – vadovėlis nebūtinai atsakytų į klausimus, kylančius čia ir dabar. Labai norėčiau turėti daugiau laiko tam, kad be skubos ir su pasimėgavimu skaityčiau, įsigilinčiau ir tada tai atneščiau į auditoriją. Bet kuriuo atveju, esu tikra, kad privalau pati suprasti ir tinkamai iškomunikuoti kiekvienos didesnės ar mažesnės veiklos tikslus, o  užsiėmimų metu gerbti studentų pastangas. Kiekviena nauja studentų karta rugsėjy pažadina drugelius skrandy, o pusvalandis prieš užsiėmimus yra laikas, kuomet nervingai perkratai savo mintis:  ‘Ar įtikinsiu? Ar tai, ką siūlau, yra tikrai studentui reikalinga?’ Tikiuos, aš ir studentai sugebam būti autentiški arba bent jau įvertinti vieni kitų pastangas. Manau, sėkmė glūdi mano įdirbyje (ir tikėjime) integruoti politiką ir bendrąsias žinias. Praeity tie laikai, kuomet kursas sukosi aplink specifinį žodyną – dabar ši atsakomybė guli ant studentų pečių, o užsiėmimų metu vyksta gyvas kalbėjimas, kurio metu turiu stengtis ‘nekišti savo trigrašio.’ Ne visuomet paprasta.

Kokią rolę dėstant institute turi čia esanti bendruomenė?

Didžiulę. Matydami TSPMI bendruomenės geranorišką nusiteikimą ir kasdienes pastangas sudaryti skatinančią akademinę aplinką, studentai (kaip ir dėstytojai) stengiasi patys. TSPMI matomas – televizijoje bei kitose medijose, per kviečiamus lektorius, aktyvų bendravimą internetinėmis priemonėmis, bendruomenei skirtus renginius. Nuoširdus ‘labas rytas’ koridoriuje, dalykiškas ir profesionalus bendravimas su kiekvienu bendruomenės nariu – nejaučiu takoskyros tarp dėstytojų ir mokslininkų. Juk dirbam vienam labui, tik skirtingom priemonėm.