Praeitą savaitę tapai filosofijos mokslų daktaru: apsigynei disertaciją „Politikos autonomija kaip moralinis projektas. H. Arendt, M. Oakeshotto ir C. Schmitto koncepcijų analizė”. Ką padarei pirmiausiai po gynimo?  

Po gynimo pirmiausia asmeniškai padėkojau savo darbo vadovui prof. Alvydui Jokubaičiui. Visi žino, kad jis yra puikus dėstytojas ir veda vienus geriausių seminarų Vilniuje, bet doktorantūros metu įsitikinau, kad jis taip pat yra nuostabus vadovas ir pedagogas. Labai džiaugiuosi, kad profesorius „nepraleido“ pirmųjų mano juodraščių, nors tuo metu atrodė – „juk tiek darbo į juos įdėjau!‟ Turbūt svarbiausias dalykas, kurio iš jo išmokau – rašyti aiškiai ir suprantamai, neperkrauti teksto tarptautiniais žodžiais, filosofiniu žargonu, pavardėmis ir kontekstais, susikoncentruoti į pagrindinės minties išdėstymą. Tai labai svarbu, nes tikiu, kad politinė filosofija neturėtų būti nuo pasaulio atitrūkusi mąstymo forma – ji yra įsišaknijusi praktinėje tikrovėje, todėl turi būti kiek įmanoma prieinamesnė visiems, taip pat ir ne filosofams. Mano disertacija parašyta taip, kad ją galėtų skaityti ne tik specialistai. 

Jei doktorantūros procesą reikėtų apibūdinti vienu sakiniu, koks jis būtų? Kokie buvo pagrindiniai sunkumai, su kuriais susidūrei, o kas tapo didžiausiais atradimais? 

Didžiausi atradimai laukia pačioje pabaigoje! 

Ilgą laiką galvoje turėjau pagrindinę mintį, bet stokojau tinkamų žodžių jai išreikšti. Galiausiai gimė tai, ką pavadinau trijų analizės lygmenų koncepcija, kuri skiria teorinę, politinę ir ontologinę perspektyvas. Ji man leido paaiškinti, kodėl filosofų tarpe kyla nesutaikomi ginčai dėl politikos ir moralės santykio, kodėl neretai jiems sunku susikalbėti kalbant skirtingais „registrais“. Nežinau, ar visus doktorantus ištinka toks atradimo džiaugsmas, kai viskas tarsi stoja į vietas, bet labai linkiu visiems jį patirti, nes tai – ypatingas jausmas. 

Kalbant apie sunkumus, didžiausias iššūkis buvo vienišumas. Doktoranto darbo specifika ir laiko pojūtis gerokai skiriasi nuo daugelio aplinkinių kasdienybės, tad įvyksta tam tikras prasilenkimas. Reikia išmokti būti su savimi ir su savo analizuojamais autoriais, paversti juos savo draugais ir pašnekovais. Džiaugiuosi, kad per visus ketverius metus mano nagrinėjami autoriai neatsibodo.  

Tarp sveikinimų apsigynus disertaciją socialiniuose tinkluose buvo galima išvysti ir ne vieną Tavo studentų žinutę. Kokius tikslus keli sau, kaip dėstytojui? 

Man svarbu skirti pakankamai individualaus dėmesio kiekvienam. Magistro studijos tam palankios, nes studentų programoje nedaug, tad stengiuosi sudaryti sąlygas kiekvienam ne tik aktyviai reikštis seminarų metu, bet ir pratęsti diskusijas po seminarų. Jei matau, kad studentams nuoširdžiai rūpi kurse svarstomi klausimai, stengiuosi negailėti laiko ir toliau juos skatinti, padėti išsigryninti argumentus, atrasti naujus autorius. Labai svarbu atrasti autentišką ryšį tarp teorinių dalykų ir realaus gyvenimo problemų, kurios rūpi studentams. Dėstymas sėkmę patiria tada, kai įvyksta tikras dialogas tarp dėstytojo ir studento, kuris, tarp kitko, ne ką mažiau praturtina ir dėstytoją.  

Save išbandei skirtingose profesinėse srityse: vadovavai Vilniaus politikos analizės instituto (VPAI) Europos saugumo programai, dirbai žurnalistu „IQ. The Economist“, turi gausią tyrėjo patirtį. Ką Tau davė šios veiklos ir kaip galiausiai pasirinkai į mokslinę veiklą orientuotą kelią? 

Skirtingos veiklos man padėjo pažinti save ir aiškiai suvokti, kad, jei tik leis galimybės, ateitį norėčiau sieti su akademiniu gyvenimu. Darbas VPAI buvo įdomus ir dinamiškas, tačiau ilgėjausi tam tikro atstumo nuo viešojo gyvenimo, be kurio sunku rasti laiko gilesnei, nepertraukiamai refleksijai. Laviravimas tarp teorijos ir praktikos man svarbus ir kaip politikos filosofui. Jau kurį laiką linkstu prie minties, kad politikos supratimui svarbios ne tik teorinės konstrukcijos, bet ir praktinio gyvenimo „logikos“ pažinimas, tad įvairios viešojo dalyvavimo formos duoda reikšmingų filosofinių įžvalgų. Šia prasme man yra svetimas filosofo-atsiskyrėlio vaizdinys. Manau, kad ir toliau ieškosiu savojo aukso vidurio tarp akademinio gyvenimo ir viešo aktyvumo.  

Rudenį ėmeisi dar vienos veiklos: esi LRT KLASIKOS radijo laidos „Tarp praeities ir ateities“ vedėjas. Kaip gimė ši idėja ir kaip sekasi ją įgyvendinti? Galbūt per šį laiką jau spėjai išskirti labiausiai įsiminusį pokalbį, pašnekovą ar mintį? 

Labai džiaugiuosi, kad kolegos iš LRT KLASIKOS suteikė platformą rengti pokalbius apie politinės ir moralės filosofijos temas. Tikiu, kad didžiosios politinės filosofijos temos gali būti įdomios ir aktualios kiekvienam, stengiuosi jas aktualizuoti suprantamu ir tikrovę atliepiančiu būdu. Filosofinius klausimus kasdien kelia ne tik filosofai, tačiau iki šiol jiems nebuvo skiriama pakankamai dėmesio. Mano laida yra mėginimas užpildyti šią nišą. Tiesa, pamatinius klausimus aptarinėjame ne tik su filosofais, bet ir istorikais, sociologais, kitų disciplinų atstovais. Politika yra labai sudėtinga, daugiabriaunė žmogaus veiklos sritis, tad nenuostabu, kad visapusiškas jos pažinimas reikalauja tarpdisciplininio žvilgsnio. 

Visuomet yra erdvės augti, sau kaip laidos vedėjui keliu aukštus reikalavimus, tačiau smagu matyti puikiai nuteikiančius perklausų skaičius LRT mediatekoje, pozityvų kolegų, artimųjų grįžtamąjį ryšį. Negalėčiau išskirti vieno pašnekovo, nes kiekvienas jų pasiūlo naujas ir vertingas tikrovės interpretavimo galimybes. Jau spėjau įsitikinti, kad kiekviena laida atranda savo klausytoją, tad galiu tik paraginti visus atrasti tai, kas jiems įdomu. Beje, visuomet smagu LRT studijoje (o karantino laikotarpiu – nuotoliniu būdu iš namų) susitikti ir su VU TSPMI kolegomis! 

Šiuo metu neretam sudėtinga atskirti darbą nuo laisvalaikio: kas geriausiai tai padaryti padeda Tau? 

Karantino laikotarpiu labiausiai prablaško ilgi pasivaikščiojimai lauke. Su žmona mėgstame ieškoti naujų pasivaikščiojimo takų ir miškų. Vaikštinėdami neretai klausome podcast‘ų ir audioknygų. Taip pat neseniai atgaivinau seną aistrą – žaidimą šachmatais. Jaunystėje keletą metų lankiau šachmatų būrelį, paskui nustojau žaisti ir tik neseniai vėl atradau – buvo smagu įsitikinti, kad pamatiniai įgūdžiai išliko. Reikia pasakyti, kad posūkis „atgal į šachmatus“ nutiko dar prieš „Queen‘s Gambit“ ir V. Čmilytės-Nielsen tapimą Seimo pirmininke. Kiek suprantu, dabar jau visi nori žaisti šachmatais, Vilniaus mokyklos užpildytos, tai – puiku.