VU TSPMI antro kurso studentas Simonas Davidavičius dalinasi mintimis apie gyvenimą institute ir už jo ribų. 

Kaip prasidėjo tavo kelias VU TSPMI? Kuo, tavo nuomone, studijos VU TSPMI yra išskirtinės?

Mano kelias VU TSPMI prasidėjo, tiesą sakant, labai netikėtai. Iš pradžių planavau studijuoti Nyderlanduose, Leideno universitete, tačiau neradau apgyvendinimo. VU TSPMI buvo mano atsarginis pasirinkimas. Iš pradžių buvau labai nusiminęs, galvojau, kad be reikalo praleisiu pirmuosius savo studijų metus tose pačiose vietose su tais pačiais žmonėmis. Vis dėlto, šiuos nusistatymus užmiršau jau po pirmos dienos pirmakursių stovykloje. Manau, tai ir padaro studijas VU TSPMI išskirtinėmis. Žinoma, akademinis lygis yra labai aukštas ir kalbėdamas su draugais užsienyje pastebiu, kad mokausi panašius, net ir sudėtingesnius dalykus. Bet išskirtinumas ateina iš bendruomenės, iš žmonių kurie tave supa: bendrakursių, VU Studentų atstovybės (VU SA) narių, ar vyresnių studentų.

Esi Politics of Global Challenges (PGC) programos studentas – kodėl pasirinkai šią programą ir ką ji tau teikia?

Pasirinkau Politics of Global Challenges, nes tai artimiausia tam, ką norėjau studijuoti užsienyje. Sužinojęs, kad Nyderlanduose savo universitetinių metų artimu metu neleisiu, nusprendžiau patirti bent šiokį tokį tarptautiškumo lygį Lietuvoje. Studijos labai įdomios ir jų dėka atradau mane dominančias temas bei aspektus. VU TSPMI ir PGC programa man leido atrasti bendruomenę ir draugų grupę, kurioje jaučiuosi priimamas. Skamba gal šiek tiek banaliai, bet tai yra, turbūt, mane labiausiai pakerintis mūsų programos aspektas. Nors gyvenu ten pat, kur gyvenau visą savo gyvenimą, dėl savo bendrakursių ir draugų turiu šansą pamatyti viską iš kitokios perspektyvos ir net atrasti naujo grožio gerai pažįstamame Vilniuje.

Esi VU Debatų klubo pirmininkas – papasakok apie savo kasdienę veiklą šioje organizacijoje: kokiomis veiklomis užsiimate, su kokiais iššūkiais tenka susidurti ir panašiai.

Sudėtingas klausimas. Pradedant nuo kasdieninės veiklos, kaip pirmininkas aš užsiimu administraciniais klubo aspektais: rezervuoju patalpas klubo veikloms, bendrauju su kitais klubais kaip VU SA ir panašiai. Mūsų klubas užsiima tuo, kas užrašyta ant etiketės – debatuojam! Nesileisiu į detales, bet trumpai tarus, mūsų klubas moko narius kritiško bei greito mąstymo ir ruošia juos tarptautinėms debatavimo varžyboms. Dėl iššūkių, turiu pripažinti, kad jie yra žymiai labiau priklausantys nuo mentaliteto nei nuo klubo veikimo. Kaip pirmininkas, aš dažnai bandau prisiimti per daug ir gal dėl to nudegu. Tačiau, mano komandos narių dėka, mokausi dalintis darbais bei suprasti, kad ne viskas priklauso nuo to, ką aš padarau ar pasakau.

Kaip atrodo tavo laisvalaikis? Galbūt turi ypatingų pomėgių?

Jaučiu, kad mano laisvalaikis nelabai kuo skiriasi nuo įprasto studento. Be debatavimo, vaikštau į laipiojimo sporto salę, mėgstu žiūrėti serialus ar žaisti kompiuterinius žaidimus. Dar mėgstu figūrėlių dažymą, nors dėl laiko stokos, deja, šiuo metu nelabai galiu sau to leisti. Be to, laikau save pradedančiuoju fantastikos rašytoju, kuris aktyviai ieško kritikos ir daugiau šansų įgauti patirties rašymo sferoje.

Ko palinkėtum VU TSPMI bendruomenei?

VU TSPMI bendruomenei palinkėčiau tris dalykus. Pirma, norėčiau visai VU TSPMI bendruomenei pasakyti tokį didelį ačiū, kad net šie žodžiai negali išreikšti mano dėkingumo. Dėka šios bendruomenės, aš sugebėjau perlipti save ir leisti sau būti savimi, neminint dar šimto kitų dalykų, dėl kurių esu dėkingas. Antra, norėčiau palinkėti stiprybės bei ištvermės. Nesvarbu, koks tamsus kelias priešaky, reikia prisiminti, kad visąlaik yra šviesos jo gale, kad saulė visąlaik patekės ir nustums visus blogius ir pykčius. Svarbiausia – nepasiduoti. Galiausiai, nepriimti visko į širdį. Kaip mano mielas draugas Matas mėgsta sakyti, „It‘s not that deep“. Šie žodžiai, kad ir kaip paprastai jie skamba, yra itin gilūs ir galingi. Žmonės mėgsta pūsti burbulus dėl mažiausių klaidų ar nesklandumų. Aš pats, dažniau negu dauguma, dėl to jaučiuosi kaltas. Bet visada yra gera mintis atsitraukti, įkvėpti ir leisti sau pasakyti, kad ne viskas priklauso tik nuo manęs, kad problemos nėra tokios gilios, kad viską galima išspręsti paprastu pokalbiu.