VU TSPMI baigėte bakalauro, magistro ir doktorantūros studijas. Čia dirbate nuo 2002 m. Koks buvo jūsų kelias į VU TSPMI? Kodėl pasirinkote politikos mokslų studijas ir kaip priėmėte sprendimą jas tęsti? Ką jums reiškia VU TSPMI ir kas per šiuos metus institute jums labiausiai įsiminė?

Mano laikais buvo galima paduoti prašymus į dvi specialybes, į du studijų dalykus.  Aš buvau pakankamai apsisprendęs, stojau į teisę ir politologiją. Abu bandymai buvo sėkmingi, tuo metu vyko stojamieji egzaminai ir į vieną, ir į kitą dalyką. Mano pasirinkimas tuomet buvo pakankamai aiškus, kad reikia rinktis politologiją. Aš mačiau tame žymiai platesnes perspektyvas. Teisė mane irgi traukė, bet tuo metu ji man atrodė šiek tiek siauresnė, kiek ribojanti, sausesnė kaip mokslas, ir todėl iš teisės stojimų pasitraukiau. Niekada nesigailėjau dėl šio pasirinkimo, man iš tikrųjų TSPMI atvėrė didžiules erdves tiek moksle, tiek apskritai bandymuose pažinti visuomenę, politiką, visais įmanomais būdais ir iš visų kampų. Iš tikrųjų, kuo toliau, tuo labiau supratau, kad šis mano pasirinkimas buvo teisingas, nes tai, kas mane labiausiai traukė, kuo aš domėjausi, ką aš bandžiau tyrinėti, tai visos šios galimybės TSPMI tikrai atsiskleidė. Doktorantūrą irgi rinkausi čia kaip pakankamai nuoseklų tolesnį studijų etapą, tuo metu dar nelabai įsivaizdavau, ar tai reikš, kad aš būsiu ir dėstytojas, bet doktorantūra buvo man kaip galimybė toliau gilintis į saugumo studijas. Tuo metu jau labai aiškiai žinojau, kad saugumo studijos yra mano pagrindinis domėjimosi objektas – konfliktai, galimybės spręsti tuos konfliktus, kodėl valstybės į tuos konfliktus įsitraukia, kaip jos bando naudotis savo galia, visais kitais galios instrumentais ir kaip galima suvaldyti tuos konfliktus, ar apskritai užtikrinti taiką ir saugumą. Turbūt pats įsimintiniausias etapas TSPMI  buvo mano paties disertacijos gynimas, nes tai buvo lūžis nuo studento pasaulio į dėstytojo pasaulį. Jau po disertacijos gynimo aš įsitraukiau pilna galva į dėstymą, aišku dėsčiau ir doktorantūros metu, bet tada visa mano kaip dėstytojo karjera pradėjo labai nuosekliai eiti tolyn.

Esate žinomas Lietuvoje politikos ekspertas, bene kasdien komentuojante politinius įvykius Lietuvoje. Kokie jūsų nuomone šiuo metu yra didžiausi politiniai iššūkiai tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje?

Turbūt galima savaitę kalbėti šiuo klausimu ir nesustoti. Tie iššūkiai, atrodo, yra nesibaigiantys, tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje, yra daugybė problemų. Jeigu taip trumpai sutraukti kažkokį vieną pagrindinį iššūkį, kaip aš matau dabar Lietuvoje, man atrodo, kad pagrindinis iššūkis šiuo metu yra visuomenės nepasitikėjimas apskritai politine valdžia, bendruomene, vienas kitu. Tas pasitikėjimas, abejojimas politikais, partijomis ypatingai, iš tikrųjų didina atotrūkį tarp visuomenės ir valstybės. Žmonės nebesupranta, kas juos sieja su valstybe, jie nepasitiki valstybe kaip tokia, jos institucijomis. Tada atsiranda labai patogi terpė įvairioms sąmokslo teorijoms, piktavališkoms radikalioms jėgoms ar kitoms jėgoms iš valstybės išorės manipuliuoti visuomene, nes galima labai greitai skleisti ir visokius fake news, ir dezinformaciją, ir radikalias idėjas, nes visuomenė yra pasimetusi, nejaučia, kad ji gali pasitikėti visų pirma valdžia, ir tada, atitinkamai, visa valstybe. Tai prisideda prie kitų problemų, prie emigracijos, ką matome pastaruosius dešimtmečius, tai ypač didelė problema. Tą pačią tendenciją matome ir pasaulyje – visuomenės nepasitikėjimą įprastomis politinėmis struktūromis, partijomis, politikais. Tuo metu visuomenė atitinkamai metasi į kažkokius radikalių judėjimų rėmimus arba apskritai nusisuka nuo politikos, bando jos vengti. Tai labai apsunkina daugelį problemų sprendimų, kuriems tikrai reikia sutelktų jėgų. Nė viena politinė valdžia negali spręsti bendrų visuomenei problemų, jeigu visuomenė nepasitiki ir netiki tais sprendimais. Šis nepasitikėjimas, iš to kylantis atotrūkis tarp visuomenės ir valstybės, mano manymu, yra kompleksinis ir pats didžiausias iššūkis tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje. Tai reiškia, kad mes turėsime sulaukti arba kažkokių naujų politikų kartos, kurie sumažintų tą nepasitikėjimą, sugebėtų įkvėpti visuomenę iš naujo, kad politikais galima pasitikėti, arba mes turėsime naują demokratijos formą, o galbūt net ne demokratijos, kokio nors kito režimo pavidalus. Manau, kad tokie lūžiai bei visuomenės ir politikų santykiai yra itin sudėtingi.

Tarptautinių santykių ir diplomatijos studijų programoje dėstote Strategines studijas, Didžiųjų valstybių užsienio politiką bei Lietuvos nacionalinio saugumo ir užsienio politiką, kartu vadovaujate magistrinių darbų koliokviumams. Jeigu reikėtų rinktis dėstyti tik vieną iš šių dalykų, kurį pasirinktumėte ir kodėl?

Kalbėti man labiausiai patinka turbūt apie užsienio politiką, šiuo atveju, sakykim, dėstyti apie didžiųjų valstybių užsienio politiką. Tai yra labai dinamiška, kompleksinė sritis. Kiekvieną kartą atrodo, kad net ir labai domėdamasis vis atrandi kažkokias naujas mozaikos dalis. Jas bandai lipdyti vieną prie kitos ir matyti kažkokį kiek pilnesnį paveikslą, kaip sukasi pasaulis ir kaip valstybės viena su kita bendrauja. Man labai patinka tuo domėtis ir tai pasakoti kitiems. Tas žinias, kurias aš gaunu ir per savo, ir per kolegų tyrimus, įvairius mokslinius projektus – man patinka apie tai kalbėti, nes ten galima atrasti vis naujus paaiškinimo variantus, bandyti pritaikyti tiek tarptautinių santykių teorijas, tiek kažkokius praktinius reiškinius aptarti iš naujų kampų. Man atrodo, kad studentams tai yra taip pat įdomu. Iš kitos pusės, klausytis man labai patinka pačių studentų idėjų ir projektų, kuriuos jie atsineša su savo magistrinių darbų pristatymais, nes tai leidžia sekti labai platų lauką iš pačių įvairiausių problemų, kurias studentai bando spręsti savo magistriniuose darbuose. Tai irgi leidžia nestovėti vietoje, neužsidaryti pernelyg siauroje srityje. Koliokviumai, nors galbūt studentams yra daug streso keliantys dalykai, nes reikia nuolat pateikinėti, pristatinėti savo idėjas, sumanymus, koncepcijas, bet aš jaučiuosi, kad galiu duoti gana vertingų patarimų, ir kartu man pačiam yra įdomu klausytis, kaip galbūt netgi tas pačias jau žinomas problemas bandoma analizuoti iš naujų kampų.

Esate ne tik politologas, dėstytojas, bet kartu esate glaudžiai susijęs su žurnalistika – esate žurnalo „Politologija“ vyriausiasis redaktorius, „IQ-The Economist“ redaktorius. Kaip įsitraukėte į šią veiklą?

Pasiūlymas įsitraukti į „IQ-The Economist“ žurnalo kolektyvą buvo toks gana netikėtas. Bet apskritai naujas projektas čia, Lietuvoje, leisti tokios aukštos žurnalistinės vertės, aukštos publicistikos leidinį man pasirodė išties įdomi idėja. Aišku paties „The Economist“ ženklas, bandymas sekti tokio pat lygio žurnalistiką, palaikyti tokio pat analitikos lygmens tyrimus ir straipsnius buvo turbūt pagrindinis motyvas, kodėl aš sutikau. Man pačiam buvo įdomu pamėginti netgi kartais sausus politikos akademinius vertinimus pateikti paprasčiau, žmonėms suprantama kalba ir kalbėti apie politiką iš vienos pusės pakankamai rimtai ir giliai, iš kitos pusės neužsidarant tik sausuose akademiniuose svarstymuose ir teorijų tikrinimuose. Mano pagrindinė misija tame žurnale buvo suteikti galimybę protingiems, intelektualiems skaitytojams pateikti politikos reiškinius ir sustiprinant juos akademinėmis įžvalgomis, ir leidžiant savo kolegoms apie tai pasisakyti ir paaiškinti kažkokius sudėtingesnius reiškinius paprasčiau, tiesiog bandyti žmones šviesti tomis sudėtingomis politikos problemomis. Man iš tikrųjų tai buvo ir įdomu, ir svarbu, aš galiu turbūt šiek tiek juokaudamas prisiimti garbę, kad dabar žinomą mūsų dėstytoją Mažvydą Jastramskį aš vienas iš pirmųjų įvedžiau į publicistikos lauką, nes tuo metu man ypatingai buvo svarbu, kad mokslininkai, gebantys apie rinkimus kalbėti paprastai, bet kartu ir paaiškinti sudėtingus reiškinius, būtų matomi visuomenėje, žiniasklaidoje. Aš kiek įmanoma dažniau stengdavausi ir Mažvydą Jastramskį įtraukti, ir kitus kolegas, kurie vysto savo tyrimus, suteikti jiems galimybę tokiais būdais. Dabar aš tai darau žymiai mažiau, bet tas laikotarpis buvo tikrai įdomus ir aš manau, kad tikrai nemažai nuveikiau, bandydamas tuos sudėtingus politinius reiškinius paaiškinti, pateikti paprasčiau, ir galbūt netgi sumažinti tą atotrūkį tarp akademinių žmonių ir žurnalistikos, nes tas atotrūkis, mano manymu, yra vis dar per didelis.

Girdėjome, kad esate buvęs ne tik politikos apžvalgininku, tačiau buvote įsitraukęs ir į jaunimo politiką. Gal galite papasakoti apie tai plačiau? Kodėl pasitraukėte iš praktinės politikos lauko?

Taip, studentavimo laikais, kai dar buvau bakalauro studentas, man nuo antro kurso norėjosi kažkokios aktyvesnės visuomeninės veiklos. Aš padariau labai paprastą dalyką. Perėjau per pagrindines politines partijas, surinkau jų programas, ir pakankamai racionaliai pamėginau įvertinti, kas man tiktų pagal mano pasaulėžiūrą ir kur aš galėčiau įsitraukti. Tuo metu aš pasirinkau Centro sąjungą, tuometinę partiją, kuri buvo žinoma kaip Romualdo Ozolo ir Egidijaus Bičkausko partija, ji turėjo ir nemažą frakciją Seime. Ta centristinė ideologija su liberalumo požymiais man pasirodė gana įdomi, gan greitai aš ėmiau vadovauti tos partijos jaunimo organizacijai. Įsitraukiau į Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos (LiJOT) veiklą, vienu metu buvau pagrindinis LiJOT tarptautinių ryšių atstovas, tai irgi atvėrė visiškai naują pasaulį, dažnai dalyvaujant tarptautinių organizacijų susitikimuose, seminaruose, matant kaip Europos lygiu veikia tarptautinės organizacijos, kaip veikia realios tarptautinės derybos, aišku jaunimo politikos klausimais, bet vis tiek, skirtingos pozicijos, kurios suplaukia iš pačių įvairiausių Europos kraštų verčia visai kitaip žiūrėti į, atrodytų, tokius paprastus reiškinius. Ta patirtis man buvo įdomi, matymas, kaip ta politika formuojama iš vidaus, iš tikrųjų padėjo jau vėliau gerokai detaliau suprasti, kaip veikia politika, kokie interesai atskirus politikus skatina įsitraukti į vieną ar kitą klausimą. Tai buvo, aš manau, etapas, kurį reikėjo užbaigti, nes po to aš pradėjau ieškoti profesinės karjeros galimybių, atitinkamai tas visuomeninis dalyvavimas nebegalėjo būti toks intensyvus, ir aš natūraliai tiesiog pasitraukiau iš to.

Ką norėtumėte, kad apie jus žinotų kiekvienas VU TSPMI studentas?

Na, aš apskritai nesu tikras, ar visi TSPMI studentai mane pažįsta ir žino, nes aš dėstau tik tarptautinių santykių magistrams. Nedidelę dalį bakalaurų pažįstu, susiduriu su jais per jų praktikos susitikimus. Su didesne dalimi bakalaurų galiu net nesusidurti per visą jų studijų laikotarpį. Taigi, gal būtų net kiek arogantiška manyti, kad jie gali kažką apie mane žinoti. Man iš tikrųjų užtenka to, ką aš galiu papasakoti, perduoti savo paskaitų, seminarų metu tiesiogiai studentams, ir aišku per tai, kaip bendrauju su žiniasklaida, žurnalistais, kaip viešai galiu komentuoti tam tikrus reiškinius. Manau, kad šiuolaikiniame informacijos pertekliuje būtų labai arogantiška manyti, kad apie tave gali žinoti visi studentai. Kiekvienas pasiima tą informaciją, kuri jam yra reikalinga, aišku, man malonu ir svarbu, kad, sakykim, tuos mano komentarus ir pozicijas išgirstų kuo daugiau žmonių, bet aš neturiu kažkokio vieno pranešimo ar kažkokios vienintelės žinios, kuri būtų siejama su būtent mano asmeniu. Dažniausiai tenka reaguoti į labai įvairius politinius įvykius, tarptautinius reiškinius ir net mano paties pozicijos gali keistis, visi mes žmonės, visi kartais galime klysti ir suprasti, kad klydome kažkada. Nesu labai kategoriškas, vienu ar kitu atveju, man turbūt svarbiausia būtų jausti, kad patys TSPMI studentai blaiviai mąsto, atsirenka tas žinias, kurios jiems yra svarbiausios, padeda tobulėti, augti. Jei aš kažkiek prie to augimo prisidedu, tai iš tikrųjų manau yra misijos įgyvendinimas.