Gal galėtumėte trumpai prisistatyti. Kas Jūs ir ką veikiate?

Mano vardas – Tomas Vytautas Raskevičius. 2011 m. baigiau Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto politikos mokslų bakalauro programą. Vėliau, magistro studijų metu, studijavau Žmogaus teisių teisę Centriniame Europos Universitete (CEU), o nuo 2012 m. Nacionalinėje LGBT* teisių organizacijoje „Lietuvos gėjų lyga“ (LGL) dirbu žmogaus teisių politikos koordinatoriumi.

Jeigu įvardytume paprasčiau, daug dirbu su tarptautinėmis žmogaus teisių stebėjimo institucijomis ir jų mechanizmais Jungtinėse Tautose, Europos Taryboje, taip pat su tam tikromis Europos Sąjungos institucijomis. Aktyviai dalyvauju įgyvendinant įvairias advokacijos veiklas – tam, kad būtų pagerintos įstatyminė bazė ir viešosios politikos priemonės – tiek, kiek tai susiję su LGBT* asmenų teisių apsauga.

Pastaruoju metu aktyviai dirbu ir su strateginio bylinėjimosi klausimais, kai sukuriama ir nacionaliniuose ar tarptautiniuose teismuose sprendžiama teisinė situacija, kuri gali palengvinti ne tik vieno konkretaus asmens situaciją, bet ir spręsti tam tikros platesnės žmonių grupės problemas. Pavyzdžiui, translyčių asmenų teisė į lytinės tapatybės pripažinimą – galimybė pasikeisti asmens dokumentus be privalomųjų medicininių procedūrų reikalavimų, ar byla Europos Žmogaus Teisių Teisme (EŽTT) – Beizaras prieš Lietuvą, kurioje pateiktas pareiškėjų skundas dėl to, kad Lietuvos valstybės institucijos nesiėmė tirti ekstremalių homofobinės kalbos atvejų internetinėje erdvėje.

Paminėjote, jog bakalauro studijas baigėte VU TSPMI, o magistrantūrą – CEU. Ar pastebėjote panašumų tarp šių aukštojo mokslo institucijų? Galbūt radote skirtumų?

Akademinės patirtys šiose institucijose buvo skirtingos.

Kai mokiausi TSPMI, tai buvo ketverių metų trukmės bakalauro studijos. Tuo tarpu magistro studijos buvo labai koncentruotos. Paskaitas ir seminarus lankiau tik devynis mėnesius, o po to turėjau kelis mėnesius magistro darbo rašymui. Taigi, studijos buvo skirtingos savo intensyvumo lygiu.

Net ir mokomieji dalykai buvo labai skirtingi. Kita vertus, teisė visada yra susijusi su politika. Tačiau, kai šiandien galvoju apie magistro studijas, manau, kad studijos TSPMI man labai pravertė tuo atžvilgiu, kad leido ieškoti, kas yra mano tikrasis interesas ir susidomėjimo sritis. Tai pasižymėjo dviem aspektais. Pirma, studijos TSPMI suteikia galimybę kritiškai vertinti įvairius procesus – matyti ne tik šakinius dalykus, bet ir platesnę visumą, kuri susideda iš politikos, teisės, sociologijos ar kitų disciplinų. Antra, TSPMI tave padaro raštingu žmogumi. Už tai esu labai dėkingas. Rašymas ir greitas informacijos apdorojimas bei pritaikymas savo reikmėms yra vienas iš naudingiausių įgūdžių, kuriuos man išugdė būtent TSPMI.

O kokią patirtį, kaip vertingiausią ar reikšmingiausią, įvardytumėte iš studijų TSPMI ir CEU? Kurios iš jų paskatino veikti tai, ką veikiate dabar?

Kalbant apie TSPMI, impulsą mano susidomėjimui žmogaus teisėmis davė lankytas pasirenkamasis kursas Žmogaus teisės, kurį dėsto dr. Erika Leonaitė. Tai buvo pirmasis „kabliukas“, kuris mane sudomino. Bet ryškiausias momentas iš TSPMI, kuris mane paskatino imtis šios veiklos, yra tai, kad TSPMI tu išmoksti nebūti abejingas aplink vykstantiems politiniams procesams. O gebėjimas tuos procesus suprasti leidžia tikėti, kad tu gali juos pakeisti. Manau, kad šis įkvėpimo elementas buvo labai svarbus.

Tuo tarpu magistro studijos buvo labai tikslingos. Besimokydamas aš rinkausi dalykus, kurie man padėtų įsigilinti į LGBT* žmogaus teisių sritį. Jos apginklavo žiniomis ir argumentais, reikalingais darbui šioje srityje.

Bet jeigu apskritai vertinant mano studijas – tiek TSPMI, tiek CEU – tai pati didžiausia dovana ir sėkmė, jog aš dirbu tai, ką mokiausi. Būna, jog žmonės baigia universitetus ir tuomet daro ką nors kita. Mano atveju yra taip, kad aš savo darbe matau ir naudoju tas žinias, kurias įgijau universitete.

Taip pat pačioje pradžioje minėjote, kad šiuo metu esate žmogaus teisių aktyvistas, atstovaujantis LGBT* bendruomenės interesus. Esate sakęs, kad dažnai esate atstovas, o tik po to Tomas. Tai kas tuomet skatina užsiimti aktyvia visuomenine veikla? Kaip formuojasi Jūsų, kaip aktyvisto, požiūris?

Man atrodo, kad šitame darbe, profesionaliame aktyvizme, didžiausias iššūkis yra atskirti tuos dalykus, kurie yra asmeniniai, ir tuos, kurie yra politiniai. Jeigu nagrinėjame feminizmo teoriją, ten yra teigiama, kad „asmeniška yra politiška“ (angl. personal is political). Aktyvizme yra lygiai taip pat. Bet tas asmeniškumas, jeigu tau iš tiesų skauda dėl tos problemos ir nori, kad tai pasikeistų, sukuria nerealios motyvacijos ir jėgų. Tuomet tu kovoji ne tik dėl viešojo gėrio, bet ir dėl subjektyvių, asmeniškų ar net šiek tiek savanaudiškų paskatų.

Kita vertus, tuo pačiu tai yra ir iššūkis. Kai tavo darbas tampa labai glaudžiai susijęs su tavo asmeniniu gyvenimu, tampa sunku tai atskirti. Kur prasideda tavo gyvenimas ir asmeniškumai, o kur pasibaigia tavo darbinės pareigos? Tuomet privalai išmokti su savimi dirbti, labiausiai reikia psichologinio nusiteikimo. Reikia išmokti surasti balansą tarp asmeninio gyvenimo ir darbo. Tačiau tai nereiškia, kad uždarai ofiso duris ir viskas, baigta. Reikia išmokti atrasti ribą tarp to, kur tu esi tik Tomas, o kur jau esi ir „atstovas“.

Tuomet gal galėtumėte trumpai įvardyti, kokios pagrindinės jūsų veiklos kryptys? Kokius klausimus atstovaujate?

Manau, kad galėčiau išskirti keturias pagrindines temas.

Pirma, tai būtų tos pačios lyties šeimų santykių pripažinimas. Šiuo metu iš 28 Europos Sąjungos šalių tik šešios nesuteikia jokio teisinio pripažinimo tos pačios lyties poroms. Reiktų paminėti ir Europos Sąjungos Teisingumo teisme sprendžiamą bylą Komanas prieš Rumuniją (Coman vs. Romania), kurioje priimtas teigiamas sprendimas reikštų, jog bet kurioje ES valstybėje narėje sudaryta vienalytė santuoka ar registruota partnerystė turėtų būti pripažįstama ir kitose ES valstybėse narėse. Tai pirmiausia susiję su laisvu žmonių judėjimu ir iš ES teisės kylančiomis žmogaus teisėmis, bet tuo pat metu Lietuva nebegalės ignoruoti šitos problemos. Bet aš manau, kad mes turime spręsti šią situaciją ir be tarptautinių institucijų sprendimų, kadangi tai pirmiausia suteikia gerovę mūsų šalies – Lietuvos – piliečiams.

Antra, lyties keitimo proceso reglamentavimas. Lietuva net Europos Tarybos kontekste yra išsiskirianti valstybė, kuri nėra reglamentavusi šio proceso nei de jure, nei de facto. 2007 m. pralaimėjome bylą L. prieš Lietuvą, nagrinėtą EŽTT, kur buvo teigiama, kad lyties keitimo proceso reglamentavimo nebuvimas Lietuvoje pažeidžia translyčių asmenų teises. Bet praėjus daugiau nei dešimtmečiui nuo šio sprendimo priėmimo, į priekį pasistūmėta neženkliai. Tiesa, praėjusiais metais nacionaliniai teismai užėmė progresyvią poziciją, įpareigojant pakeisti asmens tapatybės dokumentus translyčiams asmenims be privalomųjų medicininių procedūrų reikalavimų. Tačiau viskas ir toliau vyksta teismo keliu, todėl reikalinga šį procesą reglamentuoti ir įstatymu.

Trečia, galiojantis nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos 4.2.16 straipsnis. Šiame straipsnyje pozityvi informacija apie kitokias šeimas, kurios nėra sudarytos santuokos tarp vyro ir moters pagrindu,) kvalifikuojama kaip daranti neigiamą poveikį nepilnamečiams.

Geriausia šio įstatymo pusė, kad jis nėra aktyviai taikomas, todėl jis neriboja nei LGBT* aktyvizmo, nei LGL veiklos. Vis dėlto, manome, kad Europos Sąjungos valstybėje toks reglamentavimas, kuris yra analogiškas reglamentavimui mūsų Rytų kaimynėse šalyse, yra nepriimtinas ir jį reikėtų panaikinti.

Taip pat galima kalbėti apie objektyvios ir mokslu grįstos informacijos pateikimą nepilnamečiams. Tai svarbu, nes LGBT* vaikai ar paaugliai turi augti ir vystytis be išankstinių stereotipų ir nuostatų, tik tokiu būdu jie galės formuotis saugioje ir juos įgalinančioje aplinkoje.

Galiausiai, siekiame, kad mūsų teisėsaugos institucijos efektyviai užtikrintų prieš LGBT* bendruomenę nukreiptų neapykantos nusikaltimų ir neapykantos kalbos atvejų prevenciją. Tai yra, kad imtųsi tirti incidentus, apie kuriuos yra pranešama; kad LGBT* bendruomenė ar kitos socialinės grupės, kurios susiduria su šiuo reiškiniu, nebijotų kreiptis. Tam būtina didinti institucijų pareigūnų kompetencijas šioje srityje. Todėl tikimės, kad Beizaras prieš Lietuvą byla bus paskata imtis institucinių pokyčių mūsų valstybėje.

Pabaigai. 2017 m. paskutinėmis dienomis pasiūlėte idėją Lietuvai – įteisinti lyties keitimą Lietuvoje. O kokia būtų jūsų idėja institutui?

Ugdyti kritiškai ir įvairiai mąstančius žmones. Aš manau, kad šią idėją institutas jau labai kryptingai įgyvendina. Viešojoje erdvėje yra labai daug žmonių, kurie atstovauja kardinaliai skirtingoms pozicijoms ar ideologinėms prieigoms, bet juos sieja institutas. Iš esmės tai reiškia, kad institutas įgalina žmones susidaryti savo poziciją ir po to ją argumentuotai ginti. Todėl linkėčiau, kad institutas ir toliau sektų šiuo pavyzdžiu, ir kad balsų kaleidoskopas būtų kuo įvairesnis – ne tik tarp tų žmonių, kurie jau baigė institutą, bet ir tarp tų, kurie dar yra institute.