Kodėl įstojai į VU TSPMI? Kodėl būtent į Rytų Europos ir Rusijos studijų programą?

VU TSPMI susidomėjau dar gyvendamas užsienyje. Galvojau, jog grįžus į Lietuvą norėčiau užsiimti kažkokia veikla, kurioje būtų tarptautinė bendruomenė. Radau VU TSPMI kursą, kuris vadinasi „Eastern European and Russian Studies“. Pamaniau, kad turėsiu užsieniečių kursiokų ir tuo pačiu galėsiu gyventi Lietuvoje. Kodėl pasirinkau būtent VU TSPMI? Jau nuo seniai sklando legendos, koks geras yra Institutas, kaip čia įdomu yra, kiek visi daug išmoksta ir kiek toli visi nueina. Tie gandai pasiekė ir mane. Patikrinau šiek tiek ir interneto vaizdelių, ir YouTube vaizdo įrašus – kaip visas gyvenimas viduje vyksta, turėjau keletą draugų, kurie studijavo čia, todėl nusprendžiau pabandyti laimę ir aš. Žinojau, kad konkurencija ganėtinai didelė, tai abejojau, kad pavyks įstoti. Labai džiaugiausi, kai tai pavyko.

Metus studijavai „Eastern European and Russian Studies“ programoje. Ką manai gavęs geriausio? Kas Tave įkvėpė, sužavėjo?

Po vasaros atostogų turbūt nėra taip lengva atsakyti į šį klausimą. (juokiasi). Matyt, visuma dalykų. Greičiausiai tai, kad čia visai kitas požiūris į studentą, t.y., kaip į diskusijos dalyvį. To iki tol nebuvau patyręs. Studijavimas taip pat nėra tik paskaitų klausymasis, labai prisideda ir kursiokai. Labai smagu buvo turėti įdomių pokalbių su jais. O ypatingai mane įkvėpė ekskursijos, kurias organizuoja universitetas. Labiausiai įsiminė kelionė į Ukrainą. Juokaudami su kursiokais ten „ieškojome oligarchų“. Nepaisant to, kad tai buvo grupės juokelis – jis atspindi didelį kontrastą tarp Ukrainos žmonių, atskirtį tarp socialinių sluoksnių. Kelionių po įvairias Rytų Europos šalis pranašumas, yra tas, kad atrodo, jog savomis rankomis palieti tai, ką studijuoji. Ir tai yra išskirtinis šios magistro programos bruožas.

Kaip suprantu, programoje daug žmonių iš įvairiausių pasaulio šalių. O jūsų požiūriai, kai kalbatės per seminarus, į tam tikrus dalykus išskiria? Ir jeigu išsiskiria, tai kaip?

Skiriasi labai daug. Ne tik akademinė kultūra, bet ir apskritai bendra žmogaus kultūra, t.y., kaip jis suvokia pasaulį. Buvo daug momentų, kai išsiskyrė nuomonės, bet tai tik dar labiau mus skatina mąstyti – suvoki, kad į pasaulį galima žvelgti visai kitu kampu. Studijos yra susijusios su politika ir tarptautiniais santykiais, todėl mes turime suprasti, kaip pasaulį mato žmonės iš kitų valstybių ir visiškai kitų kultūrų. Bent jau šiuo klausimu ši magistrantūros programa lenkia kitas programas.

Nemažai kursiokų yra iš posovietinės erdvės valstybių, taigi, jie yra panašūs į mus, augę ir gyvenę panašiomis sąlygomis, tikrai žino ir kas yra kioskai, ir prisimena, kas yra plakatų kolekcijos. Bet, pavyzdžiui, jeigu tai yra kursiokai iš JAV, Kinijos, Indijos, jie turi visai kitokį požiūrį. Jie kartais nemato bendro vaizdo. Gaudami tą pačią informaciją jie ją mato kitaip, negu kad matome mes, nes jie neturi asmeninės patirties šioje mums bendroje erdvėje. Tuomet kyla labai įdomi diskusija. Visuomet pamatomi nauji, įdomūs kampai. Pavyzdžiui, kalbant apie skulptūrų ant Žaliojo tilto nuėmimą. Požiūris labai išsiskyrė. Kai kam tai nekėlė jokių emocijų, pasirodė, labai keista, kad apskritai galvojama apie skulptūrų nuėmimą. Juk jos – dalis istorijos. Bet tai būna vaisingi debatai ir diskusijos: moko suprasti, priimti kitokią nuomonę, žinoti, kodėl ji kitokia.

Kalbėjai apie tai, kad tie žmonės, kurie gyveno posovietinėje erdvėje, kitaip priima informaciją ir kitaip ją įvertina nei tie, kurie neturi šios patirties. O kaip manai, iš tyrėjo perspektyvos, iš bandančiojo suprasti perspektyvos, ar kažkuri iš šitų pozicijų yra palankesnė? Kaip yra geriau: turėti santykį ar neturėti?

Vieno teisingo atsakymo tikrai nėra. Gerai neturėti santykio dėl to, kad pati problema yra pamatoma visiškai kitu kampu. Kita vertus, neturintis santykio nesupranta tų vietinių žmonių, kurie tai patyrė. Vėlgi – labai gera erdvė galbūt ir grupiniam darbui, projektui. Galima turėti dvi nuomones. Dar įdomiau – žiūrėti į dviejų studentų darbus ta pačia tema ir juos lyginti: kaip jie skirtingai gauna, mato ir analizuoja duomenis.

Dirbi istorijos mokytoju. Ar seniai? Kodėl apskritai nusprendei būti mokytoju?

Ne, antri metai. Prieš tai dirbau valstybinėje mokykloje – Vilniaus Ozo gimnazijoje. Turėjau apie 400 mokinių, įskaitant ir suaugusiųjų klasę, ir nuotolines, ir planšetines, ir sportines, ir lituanistines (gyvenančiųjų užsienyje) klases. Gavau labai daug įdomių patirčių.

Paskutinę vasaros dieną man paskambino Ozo gimnazijos direktorius ir pakvietė mane. Visiškai nežinojau nei kokį krūvį gausiu, nei kiek pamokų, nei mokinių. Bet sutikau.
Kai baigiau studijas Filosofijos fakultete – mokyklos pedagogikos studijas – turėjau praktikos Vilniaus Licėjuje, mane labai sudomino kaip motyvuoti mokiniai nori kažką pasiekti, pamačiau visiškai kitokią atmosferą negu prisiminiau iš savo mokyklos laikų. Ozo gimnazijoje, aišku, susipažinau ir su kitokiais mokiniais. Bet man vis tiek labiausiai patiko tai, kad mokykloje jautiesi kaip kitame universitete. Tu eini į darbą, jam nuolatos ruošiesi, praktiškai lygiai taip pat kaip ir paskaitoms. Ir dar turi viską pateikti paprastai ir paaiškinti mokiniams. Įdomu tuo, kad tu nuolatos mokaisi. Nenoriu nustoti studijuoti, o man mokykla yra kaip antrasis universitetas.