Viktorija, VU TSPMI baigei bakalauro ir magistro studijas, dabar studijuoji doktorantūroje. Kokios priežastys paskatino prisijungti prie instituto bendruomenės ir kodėl nusprendei pasilikti?

Kai prieš dešimtmetį pasirinkau bakalauro studijas VU TSPMI, tai buvo vieta, į kurią ateidavo gabiausi socialinės krypties mokslus Lietuvoje pasirinkę abiturientai. Tokia vieta traukė, o kartu traukė ir įdomūs dėstytojai bei studijų įvairialypiškumas, apie kurį pasakodavo VU TSPMI jau besimokantys pažįstami – atrodė, kad būtent čia susisieja ir tai, kas vyksta viešajame gyvenime, ir istorija, kurios reikia, norint suprasti nemažą dalį politinių procesų, ir ekonomika, kuri yra politiką judinanti, jei ne varanti jėga, ir galimybė rašyti, nes ir tuomet sklandė gandai apie VU TSPMI rašto darbus. Ketverių metų studijos pateisino lūkesčius ir padėjo surasti savo akademinius interesus. Ir, žinoma, paliko begalę įspūdžių: niekada nepamiršiu prof. A. Jokubaičio, prof. J. Čičinsko, prof. V. Radžvilo ar prof. E. Kūrio paskaitų. Tuomet įstojau į dar „jauną“ Politikos ir medijų magistro programą, kurioje pamažu pradėjau jaustis VU TSPMI bendruomenės dalimi ir kur buvau paskatinta į politiką pažiūrėti iš nevisai standartinių kampų. Tas žiūrėjimas iš nestandartinių kampų ir prof. A. Jokubaičio paskatinimas atvedė į doktorantūros studijas. Savalaikė galimybė gilintis į tai, kas įdomu, ir nuolatinis judėjimas pirmyn, nuolatinis mokymasis ir nuolat į priekį judančių dabar jau kolegų pavyzdys buvo tai, kas paskatino pasilikti VU TSPMI.

Disertacijoje koncentruojiesi ties meno ir politikos problematika – nagrinėji politikos ir paminklų santykį Lietuvoje. Kaip paminklai ir jų politiškumas tapo tavo akademiniu interesu?

Kai reikėjo sugalvoti bakalauro darbo temą, tiesiog galvojau, o kas man įdomu kasdieniame gyvenime, kas kausto mano dėmesį laisvalaikiu. Atsakymas buvo paprastas – įvairios meno formos. Taip pradėjau skaityti apie meno ir politikos santykį ir čia atsivėrė naujas, labai įdomus pasaulis. Pirmas susipažinimas su meno ir politikos santykiu įvyko bakalaurinio ir magistrinio darbų formatuose. Šito santykio norėjosi nepamesti – taip gimė ir disertacijos tema. Neapleido mintis, kad viešojoje erdvėje dėl paminklų kylančios diskusijos savyje talpina kur kas daugiau nei kalbėjimą ar nesutarimą dėl paminklų estetinės raiškos, dėl to, kaip paminklai atrodo ar kur jie stovi. Norėjosi suprasti, kokios reikšmės skleidžiasi per paminklus ir juos užpildo, kad sugeba sukelti rimtus politinius nesutarimus ar net įstatyminių aktų pakeitimus. Tokiu būdu – tiesiog bandant suprasti ir surasti atsakymus, paminklai ir tapo mano akademiniu interesu.

Kaip pasikeitė tavo požiūris į paminklus, kai juos pradėjai nagrinėti akademiškai?

Paminklai pasidarė dar įdomesni. Paminklus dažniausiai esame linkę suprasti kaip estetinius, dekoratyvinius objektus, kurie dailiai ar mažiau dailiai užpildo viešąsias erdves. Ėmus paminklus nagrinėti kaip akademinius objektus, paaiškėjo, kiek daug, politinės minties, politinių idėjų prasme, jie gali pasakyti. Labai įdomu, kad per meninines praktikas, šiuo atveju, per paminklus, galima kurti, formuoti, performuoti, įtvirtinti tam tikrą politinį žinojimą. Ne veltui pasikeitus vienai santvarkai, visų pirma, pradedama keisti paminklus. Per pastarąjį šimtmetį Lietuvos istorijoje tokių kaitos pavyzdžių turime net kelis.

Ilgą laiką dirbai žurnaliste, rašei analitinius straipsnius. Kuo tave sužavėjo žurnalistinis darbas?

Iš tiesų ne vienerius metus dirbau komunikacijos ir žiniasklaidos sektoriuje. Tai buvo darbas, kuris leido pažiūrėti, kaip kai kurie teoriniai dalykai ar net reiškiniai veikia praktikoje. Kiek žiniasklaida prisideda prie politinės darbotvarkės formavimo, kiek svarbi politikui yra tinkama komunikacija, kaip ji turėtų būti formuojama, kaip informacija pasiskirsto tarp politikų, žiniasklaidos ir visuomenės – pamatyti visus šiuos dalykus buvo labai įdomu. Žavėjo ir galimybė prisidėti, nušviečiant tai, kas vyksta, bei labai įdomūs žmonės, kuriuos teko kalbinti.

Dėstai ne tik bakalaurams, bet ir magistrantams. Koks būtų palinkėjimas tiek jauniesiems, tiek vyresniems VU TSPMI studentams ir studentėms?

Linkėčiau nebijoti į politiką pažiūrėti iš nestandartinių kampų ir studijuojant institute pabandyti atrasti tai, kas tikrai įdomu. Tam VU TSPMI labai palanki erdvė ir taip žymiai lengviau padaryti kai kuriuos privalomus, bet nelabai malonius dalykus, pavyzdžiui, išlaikyti nelabai mėgstamo dalyko egzaminą. Tikiu, kad bandymas surasti, o po to nepamesti to, kas akademiškai įdomu, sukuria savotišką „akademinės pilnatvės“ jausmą. O kartais nuveda ir į labai įdomius atradimus ar profesinius netikėtumus. Tos „akademinės pilnatvės“ labiausiai ir linkiu.