– Kas tu esi? Iš kur esi? Kokia tavo istorija? 

Šiaip tai esu paprastas Lietuvos Respublikos pilietis, kokie esame ir mes visi: su savo svajonėmis ir poreikiais, darbais, vargais ir džiaugsmais. O jeigu plačiau, tai esu Žilvinas Galimovas, gimęs ir augęs, kaip asmenybė subrendęs Jonavoje. Šiuo metu esu Jonavos tinklinio asociacijos direktorius, aktyvus visuomenės ir politinis veikėjas savo gimtinėje. Vilniuje aktyviau veikiu politiškai: esu liberalų sąjūdžio narys, partijos sporto komiteto pirmininko pavaduotojas, Lazdynų poskyrio tarybos narys.

Aš visada buvau labai aktyvus žmogus, tačiau iki dešimtos klasės – tiesiog aktyvus: 2012 m. spalio 11 d. laimėjus visuotinius, demokratiškus ir tiesioginius Jonavos Jeronimo Ralio gimnazijos prezidento rinkimus, viskas apsivertė aukštyn kojom. Tapau savotišku susidomėjimo objektu gimtinėje: kaip aktyvų jaunuolį, mane į savo gretas pradėjo kalbinti Jonavos jaunieji socialdemokratai, mano pirmtakė šiukštu neleido ten eiti ir sakė, kad turiu prisijungti prie liberalų. Ne paslaptis, kad anuomet dar galvojau, kad mano pažiūros – socialdemokratinės. Visgi dešimtoje klasėje prasidėjusi ekonomika mane išmokė, kad aš tikrai ne socialdemokratas, o visiškas liberalas. 2013 m. pradžioje jau buvau liberalaus jaunimo gretose, neformaliai lankiausi ir įsitraukiau į LRLS Jonavos skyriaus veiklą. Faktiškai nuo tos akimirkos pradėjau domėtis politika, tapau ne šiaip aktyvus, bet aktyvus politiškai. Drąsiai galiu teigti, kad nuo tos akimirkos prasidėjo kitoks gyvenimas, kuris tęsiasi lig šiol – be rožinių akinių, matant skaudžią ir neteisingą realybę.

Galbūt banaliai nuskambės, tačiau norėjau keisti tai, kas yra dabar, norėjau kurti geresnę aplinką sau ir artimiesiems, draugams, tuo pačiu sukuriant visą šį gerbūvį apskritai visiems aplinkui. Kova su maitinimu, kuri iki šiol yra nesibaigusi, būtų tas kertinis taškas, nuo kurio prasidėjo realūs darbai ir kovinga pradžia: jei trumpai, tai neskaidriai Jonavos mokyklų maitintojo konkursą laimėjo bendrovė, kuri pasišovė nemokamą maitinimą mokiniams tiekti tuo metu už 10 lietuviškų centų (0,029 euro centų). Tik pasikeitus maitintojui pasikeitė ir maisto kainos, ir kokybė, o viskas ėjo į regresą. Mokiniai, kaip į prezidentą, į mane kreipėsi pagalbos: tuomet surinkome parašus ir su vietinės televizijos pagalba juos pristatėme į savivaldybę. Ten irgi buvo liapsusų, tačiau didžiausia bėda, kad niekam tai nebuvo įdomu. Teko lankytis net LNK televizijoje, tačiau nieko išpešti iš to nepavyko – niekas nepasikeitė. Niekas nepasikeitė ir iki šiandien, nors praėjo jau 3,5 metų: nuolatiniai pažeidimai, maisto kokybės neatitikimai, kainų šuoliai neturi jokio įtakos tam, kad būtų bent jau svarstomas klausimas dėl maitinimo, bet ko gi norėti, kai visa tai buvo prastumta buldozeriu. Tokia patirtis ir savotiška nesėkmė užvedė nepasiduoti, o šiandien toks noras keisti dalykus pasireiškia labai įvairiais aspektais, o daug planų ateityje dar tik laukia.

– Kokia veikla užsiėmei mokyklos bei užsiimi studijų metu?

Septynerius metus sportavau tinklinį – tai mano gyvenimo aistra. Ir šiuo metu su tuo yra daug susijusių veiklų: kaip jau minėjau, vadovauju Jonavos tinklinio asociacijai, vykdau svarbiausias gimtojo miesto varžybas bei sprendžiu ar padedu išspręsti aktualiausius klausimus. Taip pat esu Lietuvos tinklinio federacijos revizijos komisijos pirmininko pavaduotojas. Minėjau, kad turiu aktyvios veiklos partijoje, tačiau tai ypatingai daug laiko neatima.

Mokyklos metais buvau gimnazijos prezidentas, Jonavos liberalaus jaunimo narys, metus – pirmininkas, Lietuvos liberalaus jaunimo tarybos narys dvi kadencijas, valdybos narys kelis mėnesius, buvau laisvalaikio ir sporto klubo „Titmaras” sekretorius. Šiuo metu esu Lietuvos šaulių sąjungoje. Teko išmėginti tiek rinkimų komisijos nario savivaldybių tarybų ir mero rinkimuose, tiek paragauti stebėtojo duonos Seimo rinkimų metu, organizuoti ir dirbti rinkimų kampanijose. Apie aštuonerius metus vedžiau renginius tiek mokykloje, tiek rajone.

Dabar esu aktyvus facebook’o veikėjas: stengiuosi analizuoti įvairius Lietuvoje ar Jonavoje vykstančius procesus, o tam labai padeda studijos ir įgytos žinios TSPMI auditorijose. Darbų ir veiklų pas mane visada buvo ir bus daug, nes nemėgstu sėdėti vietoje ir nieko neveikti – taip neįdomu gyventi.

– Kodėl pasirinkai studijuoti TSPMI? Kaip sekasi studijuoti?

Turbūt šitą istoriją reiktų pradėti pasakoti nuo to, kaip kažkada eidamas mokykloje netyčia užkabinau stende pakabintus lapus ir jie nukrito. Tuomet tuos nukritusius lapus pakėliau, kad pakabinčiau atgal ant stendo, bet tuo pačiu pasižiūrėjau, ką čia numečiau, o ten buvo kvietimas dalyvauti Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro ir TSPMI organizuojamoje Politologų mokykloje. Žinoma, jeigu tai būtų fizikų mokykla, nebūčiau susidomėjęs (su visa pagarba fizikams), nes tai tiesiog ne man, tačiau politologų mokykla sudomino, nes jau ėjau gimnazijos prezidento pareigas, pusmetį buvau įsisukęs į visuomeninę liberalaus jaunimo ir partinę veiklą – daug kas mane vadino būsimu politiku, o ir pačiam ši sritis patiko. Galima būtų teigti, kad visos šios įvykių grandinės natūrali seka ir turėjo būti stojimas į TSPMI, ką ir padariau.

Buvo daug skeptikų, daug sakančių, kad mano pasirinkimas – nesąmonė, o geriau būtų baigti neva tai normalius mokslus, nes politiku spėsiu būti bet kada. Tačiau manęs tai neišgąsdino: baigęs politologijos mokyklą, tęsdamas savo aktyvią veiklą visuomeninėse organizacijose, įstojęs į partiją ir ten užsiėmęs rimtais darbais net nedvejojau, ko noriu siekti ir kad TSPMI yra ta vieta, kurioje aš įgausiu praktinių žinių, gerą išsilavinimą bei sieksiu savo tikslo – įsitraukimo į politiką. Nei kiek nesigailiu, kad esu čia, nes tai yra universitetas, kuris savyje turi labai daug vakarietiškos dvasios, studentai ir dėstytojai bendrauja betarpiškai, o ir mokslo kokybė yra aukščiausio lygio Lietuvoje, nes dėstytojai ne tik kompetentingi, bet ir praktiškai veikia savo srityse, dirba, tyrinėja, siekia aukštumų ir taip nuolatos tobulėja, o savo patirtį perduoda mums, studentams. Negaliu sakyti, kad mokytis lengva, tačiau kai visa tai man labai patinka, sunkumai atrodo labai maži, palyginus su gaunama nauda, žiniomis, patirtimi bei kokybišku ir vertingu išsilavinimu.

– Kaip tu prisidedi prie Lietuvos ir pasaulio kūrimo?

Daug kas galvoja, kad gyvenime reikia padaryti kažką įspūdingo, neįtikėtino, be galo reikšmingo ir tik tada galėsi sakyti, kad kažką gyvenime nuveikei. Tačiau tai visiškai ne tiesa: kiekvienas iš mūsų darydami kažkokius darbus prisidedami prie savo, savo artimo, Lietuvos bei pasaulio gerovės. Nereikia suvaldyti ekonominės krizės ar išspręsti karinę nesantaiką, kad būtum svarbus: paprasčiausio renginio, kuris skirtas šeimai, laisvalaikio praleidimui, pakviečiant, pavyzdžiui, į šventę kartu laiką praleisti pabėgėlius, kas Jonavos rajone yra aktuali tema, ir valio – tu jau padarei labai daug! Tai va aš kažkaip taip ir elgiuosi: darau viską, kas mano valioje, ką aš galiu, kiek turiu galimybių, kad pakeisčiau kažką, kas blogai, kad pagerinčiau tai, kas yra, ir jeigu kiekvienas dirbsim ir elgsimės sąžiningai, mūsų visų gyvenimai bus gražesni ir geresni. Pavyzdžiui, mano draugas kaskart pamatęs šiukšlę ją pakelia ir išmeta – atrodo, nieko ypatingo, tačiau kiek tai prisideda prie gražesnės ir jaukesnės mūsų aplinkos kūrimo! Galbūt skamba idealistiškai, tačiau tokia realybė – darykim ir dirbkim tiek, kiek galim, ir viskas bus labai gerai.

– Papasakok vieną įdomią/smagią istoriją, įvykusią TSPMI.

Turbūt smagiausia buvo anglų kalbos paskaitoje lipti kopėčiomis į viršų, kad uždaryčiau langą, tačiau kopėčios tam trukdė, tai reikėjo kažkaip būnant viršuje pasistumti su kopėčiomis, kad langas prasilenktų su kopėčiomis ir jį galima būtų uždaryti. Dėstytojai buvo streso, o man tikrai smagi patirtis. O jeigu rimtai, tai gal įsimintiniausios akimirkos yra tos, kai TSPMI darai tai, ko šiaip nedarai: pavyzdžiui, degustuoti dėstytojos gamintą alų, vaidinti kalėdiniame spektaklyje, diskutuoti tarsi politologui TSPMI gimtadienio metu vykusioje diskusijoje apie meilę, šokti, dainuoti – tokie maži, tačiau ir smagūs, įsimintini dalykai.